Vytautas V.Landsbergis

http://vimeo.com/32436050 Kadro kino meno akademija: studijos svečias – aktorius, režisierius ir knygų autorius Vytautas V.Landsbergis.
TV reportažą paruošė Eimantė Tarasevičiūtė

Apie poreikį kurti
Daugelį menininkų kurti paskatina asmeninės problemos. Jauni žmonės jaučia daug vidinio nerimo, destrukcijos, depresijos, pradeda aiškintis, nori su kuo nors tuo pasidalinti, nes jiems sunku tai nešiotis. Dažniausiai menas prasideda nuo noro išsirėkti būsenos. Po to kai subręsti, pradedi galvoti, ar būtina visus riksmus rodyti kitiems, gal geriau pasakyti ką nors prasmingo tada, kai jau turi ką pasakyti. Rytiečiai sako „Tas, kuris kalba nežino, o tas kuris žino – nekalba“. Menas dažnai yra susijęs su nežinojimu, su noru sužinoti. Pastebiu, kad tie, kurie gyvenime pasiekia darnos, išminties, nustoja kurti, jie džiaugiasi buvimu. Manau, kad šiuolaikinis menas yra bandymas išlipti iš destrukcijos, tapti darnaus pasaulio dalimi.

Turime įeiti į savo tautos genetinę atmintį ir joje ieškoti, kaip spręsti ir kaip daryti. Jeigu daryti pvz. gruziniškus filmus Lietuvoje iš to nebus nieko gero. Lietuvoje turi atsirasti toks filmas, kurio nėra niekur kitur. Turime ieškoti mūsų mituose, genuose, nes tai fantastiniai klodai. Kinas specifiška vieta, kur galima ne per intelektą, bet per emocijas paveikti žmogų. Galima jį sugniuždyti, išformuoti, bet galima suformuoti. Pradėti kurti filmą reikia nuo to, kad turi pats susiformuoti. Kinas tai negailestingas menas, jis parodo, koks tu esi. Montuodamas filmą dažnai pamatai savo būseną. Pagrindinis uždavinys – visu pirma pačiam susivokti kur yra šviesa, gilesni dvasiniai dalykai, atrasti dvasinę ramybę. To nesuvokęs tu tiražuoji nerimą. Labai svarbus giluminis apsisprendimas, ką nori pasakyti, pranešti pasauliui, tuomet ieškoti formos, kad būtum suprastas.

Trečio kelio taisyklė
Filmas neduoda atsakymo, bet pastato į nesuvokiančio poziciją, o tai priverčia galvoti, ieškoti. Pvz. filmas prasideda nuo to, kad vagis ateina į butą ir kažką pasivagia, bet tuo pačiu ir sutaiso kokį nors sugedusį prietaisą, ką nors suremontuoja. Žiūrovų galvose klaustukai. Žmogus suvokia gerai arba blogai. Tai rutininis suvokimas. Šiuos suvokimus atmetus lieka didysis suvokimas, kad tu nežinai. Tai vadinama trečio kelio taisykle – tai tezės ir antitezės atmetimas. Pvz. meilę įsivaizduojame taip: bučiuojasi, vaikšto susikabinę už rankučių. Tai tezė ir ją atmetame kaip neįdomią. Antitezė – visai priešingas dalykas: pila nuodus, keikiasi ir t.t. Juk tai taip pat meilė, tik priešinga jos pusė. Atmetame ir šį sprendimą. Tuomet lieka kūrėjo asmeninė patirtis, bet ne tai ką mačiau, skaičiau, girdėjau. Asmeninė patirtis tai, kas atsitiko man, mano draugui, mano tėvams, netyčia kažkur, visai keistomis aplinkybėmis, nieks kitas to nepatyrė, visai ne taip kaip visose muilo operose. Tai ir būtų trečiasis sprendimas.

Folkloras kine
Kine yra sintetinama daug rūšių – tiek literatūrinių formų, tiek žanrinių. Kuo daugiau tai padaroma tuo labiau nutolstama nuo muilo operų, kurioje dažniausiai viena melodrama. Pvz. filmą „Karininko romansas“ (autorius V.V. Lansbergis, 1999 m.) galima pavadinti romanso ekranizacija. Šiame filme yra juodasis humoras, nuoširdumas dainos, melodrama, detektyvas.

Iš tikro siužetų nereikia ieškoti labai toli, mes turime labai gražiais balades, pasakas, legendas, dainas. Į tai galime remtis, kad būtume unikalūs. Folkloras tai darbas su pasąmonine medžiaga, galvojant, kad mumyse veikia tam tikros programos. Tai paveldėta iš tėvų, protėvių, nebūtinai mes turime būti tai perskaitę. Jeigu esame užmiršę, galima nuvalyti dulkes ir pabandyti atpažinti kažkokius klodus. Aš pats daug galvoju apie tai, kad menas nėra būdas pafilosofuoti ar parodyti savo kūrybines paieškas, bet konkrečiai įtakoti, nes norisi, kad būtų kitaip. Viena iš Dievo rykščių Lietuvoje, tai sąmoningumo trūkumas. Žmonės neatsakingi už savo veiksmus – prisigeria, susimuša, žudosi, žudo ir t.t., jie negalvoja, kad už viską reiks kada nors atsakyti. Giliau pagalvojus, viena tokio elgesio priežasčių yra alkoholizmas. Folklore, liaudies dainose yra giliosios programos, kurios, gal būt, galėtų pažadinti žmones.

Kūrybiniai ieškojimai ir kūrėjo atsakomybė
Nepalo pasienyje, Pekino olimpiados metu, su kūrybine grupe filmavau žudomus, masiškai bėgančius per sieną į kitas valstybes, ieškančius prieglobsčio, žmones. Kai nufilmavome, supratau, kad parodyti žiaurumą, baisumą, negerumą yra per menka užduotis. Reikia rasti kokį nors vidinį sprendimą, kuo galima pasidžiaugti, kuo galima praturtinti pasaulį parodant šį filmą, o ne tik pasakyti, kad štai žudo ir nematome išeities. Režisierius turi prisiimti šiokias tokias pareigas, kuriant darnesnę visuomenę, darnesnį pasaulį.

Į meną geriausia ateiti tada, kai jau gali liudyti, kaip tamsa virsta į šviesą. Tam turi būti pats jau pasiekęs, patyręs. Pirmiausia yra dvasinis kelias, kuriuo tu nori ateiti iki ramybės, iki mirties baimės išnykimo, iki gražių santykių su žmonėmis, kurie tavęs nekenčia, kad galėtum juos mylėti, nesupykti, kai sako kažką. Tame visame yra daug darbo. Kai tu su kažkuo susidoroji, tuomet gali pradėti pasakoti.

Dažnai vežimas statomas prieš arklį, tai yra kultūra statoma prieš dvasią. Norime, kad kultūra ištrauktų mūsų dvasias, todėl visiems kurie nori būti filmų kūrėjais, kultūros kūrėjais, siūlau labai rimtai domėtis įvairiomis religinėmis, dvasinėmis praktikomis: krikščioniškomis, budistinėmis, pagoniškomis, joga. Visa tai daryti tol, kol atsirinksite iš visų ideologijų, susisteminsite ir pasidarysite savo. Nėra nei vieno mokymo, kuris būtų universalus ir tinkamas visiems, vis vien pasidarai asmeninį. Tai ieškodamas išsilukšteni ir atrandi esminius supratimus, suvokimus, kurie vėliau duoda eigą kūrybai. Man gyvenime teko sutikti dvasinį mokytoją, kuris man leido pamatyti praeitus savo gyvenimus. Į tai aš žiūrėjau skeptiškai, bet po to, kai pamačiau ir patyriau, daug dalykų manyje pasikeitė. Iš šios patirties atsirado filmas „Kai aš buvau partizanas“. Filmas sukurtas iš asmeninės medžiagos atsiradusios, kaip pavyko prisiminti praeitą įsikūnijimą, kas buvo praeitais partizanų laikais.

Filmų sintetinimas.
Filmų žanrai persipina. Dokumentiniuose filmuose naudojami vaidybiniai elementai, taip bandoma sintetinti du principus. Tikroji dokumentika – tai realiai egzistuojančios natūros fiksavimas, nekeičiant jos. Filmuose, kur daug dalykų būna surežisuota, sustatyta, nėra taip kaip gyvenime, o realūs personažai gauna aktorines užduotis. Tai režisuota dokumentika.

Patarimai
Lietuvoje labai trūksta sveiko, paprasto, tikro humoro. Trūksta pasidžiaugimo, nes gyvenimas yra pakankamai sunkus, o per humorą viskas tampa paprasčiau ir palengvėja. Siūlau pažiūrėti Bosnijos serbų režisieriaus Emiras Nemanja Kusturica (serb. Емир Неманjа Кустурица,) filmus, ypač atkreipti dėmesį į ankstyvuosius jo kūrinius.

Filmavimui labai svarbu surasti tave suprantančius ir taip pat jaučiančius žmones. Dažniausiai, ypač filmuojant dokumentinius filmus, nėra laiko tartis. Geras operatorius yra tas, kuris nuspaudžia mygtuką prieš prasidedant įvykiui.

Filmus galima daryti su telefonu, fotoaparatu. Aišku, labai smagu daryti pilnakraujį – pilnametražinį filmą. Visur svarbiausia idėja. Šioje profesijoje daug ūkinių problemų, jos stabdo laisvą dvasinę saviraišką.

Montuodamas filmą dažnai pamatai savo būseną. Pagrindinis uždavinys – visu pirma pačiam susivokti kur yra šviesa, gilesni dvasiniai dalykai, atrasti dvasinę ramybę. To nesuvokęs tu tiražuoji nerimą.

Vytautas V. Landsbergis – rašytojas poetas, prozininkas, dramaturgas, kino ir teatro režisierius, visuomenininkas.
Gimė 1962 m. gegužės 25 d. Vilniuje.
1968-1979 m. mokėsi Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. 1979-1985 m. studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, baigė lietuvių filologijos studijas. Studijuodamas šoko ir dainavo Vilniaus universiteto folkloro kolektyve “Ratilio”, dainavo pritardamas gitara.
1988-1991 m. studijavo Tbilisio (Gruzija) Šota Rustavelio teatro institute kino režisūrą, bet turėjo nutraukti studijas dėl toje šalyje kilusio pilietinio karo. 1991 m. gilino kino žinias pas J. Meką Anthology Film Archives Niujorke (JAV) ir Lenkijoje – pas K. Kiesliovskį ir K. Zannussį, 1996 m. stažavosi jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose Anglijoje.
Nuo 1989 m. V. V. Landsbergis kuria dokumentinius filmus. 1993 m. jis įkūrė kino ir video studiją “A Propos”, 1994-1999 m. buvo šios studijos direktorius, 2000-2006 m. – direktoriaus pavaduotojas, režisierius.
Studijoje “A Propos” jis kuria vaidybinius bei dokumentinius filmus ir vaizdo klipus. Suteikia sąlygas kurti kitiems jauniems menininkams, būdamas jų filmų prodiuseriu.
Režisuoti filmai:•Šėpa (1989)•Tėvas (1989)•Koncertas (1990)•Pragaras (1992)•Paukštis (1992)•Perlojos respublika (1993)•Petras Repšys (1993)•Penkios novelės apie Stasį (1994) •Baladė apie Daumantą (1995)
•Vilties prezidentas (1996)•Dvi seserys (1996)•Sabas (1997)•Kapinių sargas (1997)•Epitafija ant poeto kapo (1998)•Apie apreiškimus (1998)•Karininko romansas (1999)•Jono Meko antologija (2000)•Švendubrės šamanas (2001)•Vilius Orvydas (2001)•Svečiuose pas Vytautą Kašubą (2001)•Iš niekur, į niekur (2002)
•Visa teisybė apie mano tėvą (2003)•Jonukas ir Grytutė (2003)•Verdenė (2004)•Niujorkas – mano šuo (2004)•Dabar ir mūsų mirties valandą (2004)•Apsireiškimai Jonukui (2004)•Iš karčemėles (2005)
•Liudvikas (2006)•Kai aš buvau partizanas (2008)•Nuo pasaulio stogo (2009)