Šviesų dailininkas

Spektaklis – visada stebuklas. Jame negalima suvokti atskirai – scenografijos, apšvietimo, choreografijos, muzikos, režisūros. Kai yra ta visuma – tuomet ir įvyksta spektaklis.

Festivalio „Nerk į teatrą“ 2019 metu norintieji geriau pažinti teatro erdves ir jo istoriją, galėjo dalyvauti ekskursijose po teatro erdves, susitikimuose su įvairių teatro sričių specialistais prisimatuoti jų profesijas.

Nuo ko prasideda šviesa ir kokia jos paskirtis teatre? Kiek ir kokių teatre naudojama prožektorių ir kitų apšvietimo prietaisų? Kokie yra pagrindiniai apšvietimo principai ir kaip tai veikia teatre. Į šiuos klausimus ne tik atsakė, bet ir praktiškai pademonstravo beveik 40 metų patirties teatre turintis Nacionalinio Kauno dramos teatro šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas.

Su Nacionalinio Kauno dramos teatro šviesų dailininku Vladimiru Šerstabojevu kalbėjosi Kauno MTKC „Medijų ir komunikavimo“ studijos mokinė Samantha Cugino.
Samantha Cugino
– Kodėl pasirinkote šią profesiją?
Vladimeras Šerstobojevas
– Į teatrą aš papuoliau labai, labai seniai – prieš trisdešimt aštuonis metus. Buvau jaunas, po armijos, neapsisprendęs. Nežinojau ką man veikti. Buvau baigęs Kauno politechnikumą ir atitarnavęs armijoje. Į teatrą papuoliau netyčia, taip pat ir netyčia papuoliau į apšvietimo skyrių. Man tas darbas labai patiko, todėl ir likau visam gyvenimui teatre.
Samantha Cugino
– Ar reikėjo mokytis šio darbo?
Vladimeras Šerstobojevas
– Taip, reikėjo mokytis. Viskas prasideda nuo to: kaip įjungti prožektorių į tinklą, išsiaiškinti, kaip viskas dirba. Tik tuomet jau kuri teatro scenos apšvietimą. Aišku, daug reikėjo mokytis pačiam – iš savo patirties. Bet mokytis reikia visada, nes keičiasi technika, technologijos, vaidinimo principai. Mokytis tenka pastoviai, negali stovėti vietoje, turi eiti į priekį.
Samantha Cugino
– Ar dabar jūs džiaugiatės, kad dirbate šį darbą?
Vladimeras Šerstobojevas
– Taip, jeigu nesidžiaugčiau, tai nedirbčiau. Man tas darbas labai patinka. Kai uždegi scenoje šviesą ir pamatai savo darbo rezultatą, tai iš tikrųjų suteikia daug džiaugsmo.
Samantha Cugino
– Kuo skiriasi apšvietimas skirtingose teatro salėse?
Vladimeras Šerstobojevas
– Matot, kiekviena erdvė turi savo pliusus ir minusus. Ilgoji salė yra ilga ir žiūrovai sėdi išilgai. Pavyzdžiui, jeigu šviečiu iš priekio žmogui kairėje, tai žmogus sėdėdamas dešinėje jau mato mane pašviestą iš šono. Šios salės erdvė yra specifinė, todėl šviesti sudėtinga. O didžiojoje scenoje yra standartinis teatras. Su visomis štangomis, fitais, ložėmis.
Samantha Cugino
– Kokias priemones dažniausiai naudojate scenoje?
Vladimeras Šerstobojevas
– Daugiausiai naudojame PC, prenerius, prožektorius, profilius. Šiame užsiėmime aš rodžiau kas, ką daro. Didžiojoje scenoje dar yra prožektoriai vadinami galvos. Jie padeda vieną prožektorių naudoti vietoj daugelių. Pavyzdžiui, man reikia taško čia, vienoje scenoje, o kitoje scenoje reikia kitur, taigi aš galiu naudoti tą patį prožektorių tik programiškai persukęs. Naudojame viską, kas įmanoma, nes kiekvienam spektakliui reikia vienokios specifinės šviesos, kitam kitokios reikia. Dėl to ir nėra vienodai, kai kur parai eina daugiau negu profiliai.
Samantha Cugino
– Ačiū.