Susitikimai Šarūnas Bartas 2010-10-04

Šarūnas Bartas

Gimė 1964 m. rugpjūčio 16 d. Šiauliuose.

1986–1991 m. studijavo Kinematografijos institute Maskvoje.

1989 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje nepriklausomą kino studiją „Kinema“. Režisūroje debiutavo pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu „Tofolarija“ ir atkreipusiu dėmesį vidutinio metražo dokumentiniu filmu „Praėjusios dienos atminimui“, kuris 1990 m. apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu.

Filmografija:

  • 1985 „Tofolarija“, režisierius.
  • 1986 „Šešiolikmečiai“, aktorius.
  • 1990 „Praėjusios dienos atminimui“, režisierius, scenarijaus autorius.
  • 1991 „Trys dienos“ („Three Days“), režisierius, scenarijaus autorius.
  • 1995 „Koridorius“, režisierius, scenarijaus autorius, aktorius.
  • 1996 „Mūsų nedaug“ („Few of Us“), režisierius, scenarijaus autorius, operatorius.
  • 1997 „Pavasaris“, prodiuseris.
  • 1997 „Namai“ („A Casa“), režisierius, scenarijaus autorius, operatorius.
  • 2000 „Laisvė“, režisierius, scenarijaus autorius, operatorius.
  • 2002 „Nuomos sutartis“, garsas.
  • 2004 „Europos vizijos“ („Visions of Europe“).
  • 2005 „Septyni nematomi žmonės“ („Seven Invisible Men“), režisierius, operatorius.
  • 2008 „Ruošiantis kino filmui „Margiris“, scenarijaus autorius.
  • 2010 „Eurazijos aborigenas“, režisierius, aktorius.

Laimėjimai:

  • 1992 m. FIPRESCI Berlyno kino festivalio prizas už kino filmą „Trys dienos“.
  • 1995 m. FIPRESCI apdovanojimas Viennale už kino filmą „Koridorius“.
  • 1995 m. C.I.C.A.E. apdovanojimas Torino Tarptautinis Jauno Kino Festivalis (International Festival of Young Cinema), už kino filmą „Koridorius“.
  • 2000 m. CinemAvvenire apdovanojimas (geriausias filmas, atskleidžiantis žmogaus-gamtos sąsajų aspektą) Venecijos filmų festivalyje už kino filmą „Laisvė“.
  • 2001 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
  • 2010 m. “Sidabrinės gervės” apdovanojimas nominacijoje “Geriausias režisierius” už kino filmą “Eurazijos aborigenas”.
  • 2010 m. “Sidabrinės gervės” apdovanojimas nominacijoje “Geriausias vaidybinis filmas” už kino filmą “Eurazijos aborigenas”.

Apie kūrybą

Kūryba yra viskas. Galima kūrybiškai, su užsidegimu dirbti bet kokį darbą, suteikiant estetinį pasitenkinimą kitiems. Netgi padavėjas gali aptarnauti, taip, kad klientas išeitų patenkintas su šypsena. Labai svarbu – norėti atlikti savo darbą sąžiningai iki galo kuo geriau, o tik po to galvoti apie atlygį. Dar labai svarbus momentas – žinoti ką nori gyvenime veikti. Iš prigimties žmogui duota ieškoti estetinio pasitenkinimo ir jeigu aplinkui to nėra, jam niūru, liūdna ir blogiau gyventi. Kine, teatre, dailėje, literatūroje galima prisiliesti prie kito žmogaus, jį pamatyti iš arčiau, parodyti jo gyvenimo gabaliuką. Kai žmogus pamato save iš šono, gali įvertinti. Žmonės visuomenėje egzistuoja lygtai kartu, bet kiekvienas esame pakankamai vienišas ir pastoviai ieškome dvasinio artumo.

Kol žmogus ko nors pats nepabando, tarkim piešti gėlę, tol nieko apie tai ir nežino, negali net paklausti. Prisiminkime piešinius ant uolų, jau tada žmonės norėjo pamatyti save ir pasaulį iš šono, kad suprastų savo vietą aplinkoje. Taip vystėsi dvasinio ir informacinio turto kaupimas. Pradžioje tai piešiniai, vėliau literatūra ir taip toliau. Tiesa, kinas dar labai jaunas lyginant tarkim su literatūra.

Mane vaizdas visada labai veikia, daro įtaką. Kinas – tai gyvenimo atkarpėlės perdavimas kitiems žmonėms. Yra žmonių kuriems gal nereikia išsisakyti, man reikia ir tai darau vaizdo bei garso pagalba.

Negalima painioti mokėjimo su noru reikšti mintis. Mokėjimo reikia mokintis.

Apie asmeninį susidomėjimą kinu

Viskas prasidėjo nuo fotografavimo. Fotografuoju nuo šešerių metų, o filmuoti pradėjau kiek vėliau. Pradžioje dirbau vienas, po kiek laiko nuėjau į liaudies kino studiją „Banga“, kuri turėjo gerą techninę bazę, ten buvo galima dirbti su 35 mm juosta. Tapau šios studijos meno vadovu. Kai supratau, jog paprastai į didįjį kiną patekti nepavyks, teko važiuoti į Maskvą ir stoti į institutą.

Apie stambų planą kine

Kinas turi daug galimybių, būdų ir išraiškos priemonių papasakoti istoriją ne vien žodžiais. Informacija iš stambaus plano, iš vaizdo aplinkos detalių suteikia galimybę papasakoti istoriją ne tik tekstu. Stambiame plane net iš žvilgsnio galima nuskaityti nuotaikas, emocijas, tam nebūtinas tekstas. Situacijoje, kai sėdi žiūrėdami vienas į kitą vaikinas ir mergina, mes matome ir jaučiame jų emocijas. Žodžiai nebūtini arba nebūtinai turi atitikti tai, ką jie jaučia. Žiūrovas vis vien viską supranta iš aktorių išraiškos.

Kine beveik nėra kūrinių, kuriuose nepasirodytų stambus planas. Jis naudojamas visuose filmuose. Bendrame plane veikėjai rodomi iš toli, tad jų elgesį galime nuspėti iš stovėsenos ar judesių, bet tik stambiame veido plane mes aiškiai matome žmogaus emocijas.

Scenarijaus rašymas kine.

Griežtų scenarijaus rašymo taisyklių nėra. Kino scenarijus – tai veiksmo rodymo planas.

Žmonės skirtingai reaguoja į tuos pačius reiškinius. Tarkim, įvyksta automobilio avarija. Yra daug veiksmo dalyvių, bet visų jų reakcijos skirtingos. Vienaip į tai reaguoja nukentėjusieji, kitaip kaltininkas, dar kitaip praeivis ir t.t. Visa tai yra veiksmas, kurio neįmanoma išvengti. Scenarijus – tai šio veiksmo pasakojimo planas.

Kuriant scenarijų pirmiausia užrašomas sinopsis iki 15 lapų, kuris turi būti greitai perskaitomas. Kad būtų aiškesnė situacija, jame kartais pateikiami ir literatūriniai aprašymai. Dialogams rašyti kartais imami skirtingų charakterių žmonės, kad personažai nesuvienodėtų. Taip darydavo kino režisierius Frederikas Felinis. Kartais dialogus kuria patys aktoriai, žinodami pagrindinę mintį.

Scenarijaus pagrindu skaičiuojamas kino biudžetas.

Apie vaidybinį ir dokumentinį kiną

Manau, kad aiškios ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino greičiausiai nėra. Dokumentinį kiną mes galime skirstyti į reportažo, televizijos ir kitokį, bet visais atvejais mes fiksuojame tam tikrą laiko atkarpą, o kiek ji mums atrodo „reali“, priklauso nuo to, kiek įdedame pastangų, kad ji taip atrodytų. Nesutinku su tuo, kad mano filmuose vaidmenis atliekantys neprofesionalūs aktoriai filmus priartina prie realybės. Jei sakote, kad jie vaidina patys save, – esate neteisus, nes tiesiogiai juk taip nėra. Tuos aktorius galima lyginti ir su kokiame nors amerikiečių filme dirbančiais taip pat gatvėje surastais žmonėmis, kurie filme būna tam tikrais tipais. Tas pats F. Fellini, kurio niekaip negalima pavadinti dokumentikos kūrėju, beveik visus aktorius rinkdavosi iš gatvės, bet jie juk nevaidindavo savęs. Nėra tokio pasakymo „vaidinti save“ – geras aktorius išvis nemoka vaidinti.

Apie vaidybą kine

Kiekviename kine, net ir vadinamajame pramoginiame, labiausiai vertinami tie aktoriai, kurie vaidinti nemoka. Jei sakoma: „šis aktorius gerai vaidina“, vadinasi, jis vaidina gana įtikinamai. Vaidyba yra mūsų bendravimo dalis, nes esame visuomeniniai padarai ir savo išraiškomis (veidu, mimika, kalba) nuolat kažką kitiems išreiškiame. Gyvūnų emocijų dažniausiai nesuprantame (na, nebent uodegos vizginimą), nes esame kitokie. O štai žmogų suprantame, nes mus vienija bendravimo forma. Kai matome, kad žmogus meluoja, tai reiškia, jog jis blogai vaidina. Aišku, yra žmonių, kurie moka labai gerai meluoti, vadinasi, jie gali patikėti tuo, ką šneka.

Aktorystė nėra tokia profesija, kurios galima išmokti. Kaip kad galima išmokti dainuoti, bet negalima išmokti turėti labai gerą balsą. Poilsis, jėgų taupymas – visa tai yra gana paprastai išmokstami profesiniai aktoriaus įgūdžiai, tačiau gero aktoriaus esmė yra ne ta. Kita vertus, žmogus gali atrodyti visiškai tikroviškai, tačiau būti nuobodus ir neįdomus. Režisieriai renkasi modelius savo filmų personažams, kaip ir tapytojas renkasi modelius savo paveikslams.

Palinkėjimai jaunimui

Šiai sovietmečiu negyvenusiai kartai rūpi dabarties konteksto klausimai be krūvio, kuris buvo iš anksčiau. Matydamas didelį jų susidomėjimą kinu, manau, kad tikrai kas nors išeis. Kaip tik galiu, stengiuosi jiems padėti. Nes kartais ir paprasti dalykai, tokie kaip palaikymas ar pagalba techniniais klausimais, jaunam režisieriui būna labai svarbūs.

Jauni žmonės turi ateiti ne tik į kiną, bet ir į politiką. Žmonės, neturintys pirminio troškulio pralobti iš valstybės valdymo. Nesame labai turtinga šalis, bet kultūra ir švietimas mums yra be galo svarbūs. Jei nesėsime to grūdo šiandien, rytoj tapsime dar vargingesne šalimi. Tuomet bankrutuosime ne tik ekonomiškai, bet ir dvasiškai… O kino kūrėjams linkėčiau ištvermės ir darbo, nes be darbo nieko nebus. Pinigų galima rasti užsienyje, reikia tik turėti ką pasiūlyti ir galėti tai įgyvendinti.

Posakiai

Žmogui duota ieškoti estetinio pasitenkinimo ir jeigu aplinkui to nėra, jam niūru, liūdna ir blogiau gyventi.

Dauguma žmonių ateina į kiną tikėdamiesi užmiršti savo problemas, ir tik labai nedidelė dalis ateina jų paieškoti.

Kūrybinius impulsus sukuria noras kurti. Pradžioje būna noras ir jausmas, o po to darbas.

Kinas tai prekė, nes žmogus turi poreikį pasitenkinti dvasiškai ir sutinka už tai mokėti pinigus.