Susitikimai Ramūnas Rudokas 2010-12-15

Ramūnas Rudokas – aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas.

Gimė 1968 m. liepos 14 d. Rokiškyje.

1991 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Filmografija
2004 “Vienui vieni”

2005 “Mazgas”

2005 “Elžbieta I”

2008 “Moterys meluoja geriau”

2010 “Svetimi”

2010 “Zero 2”

 

Apie vaidyba

Vaidinti patinka ir kine, ir teatre, ir televizijoje. Malonumas, kurį patiri vaidindamas gerame spektaklyje, prilygsta malonumui, žiūrėti filmą, kuriame atlikai ne pačią blogiausią rolę. Žiūrėti filmą – tai ne į save vaidinantį žiūrėti, bet žiūrėti kūrybinės grupės sukurtą produktą. Kinas – tai komandinis darbas.

Teatre vaidinti sunkiausia, nes reikia didelio, netgi kelių mėnesių ar metų, pasiruošimo. Šis procesas reikalauja daugiausiai laiko, pastangų, susikaupimo, o išliekamoji vertė – pati mažiausia. Spektaklis baigiasi po kelių ar keliolikos metų ir žiūrovas jį pamiršta.

Pirmą kartą vaidinau, kai man buvo 7 metai. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pjesėje „Blinda, svieto lygintojas“ viename paveiksle 20 minučių sėdėjau po stalu ir visiems rodžiau špygas. Toks vaidmuo mano buvo. Dabar vaidinu latvių režisieriaus Jurio Rijnieks dviejų valandų monospektaklyje „Tėtis”. Šis spektaklis pasakoja apie vyro, besiruošiančio tapti tėvu, jausmus, jo gyvenimo filosofiją. Čia vaidinti didelis malonumas. Spektaklis kiekvieną kartą kitoks ir kuo toliau, tuo geresnis jis bus.

 

Apie darbą

Gyvenimą aš gyvenu vieną, o darbus dirbu įvairius. Man maloniau kalbėti apie darbą, o ne apie bet ką. Mano asmuo įdomesnis savo darbais negu gyvenimu.

 

Apie režisierius.

Režisieriaus darbas labai svarbus. Gerais režisieriais gali būti tik labai geri aktoriai. Jeigu režisierius niekada nebuvo geras aktorius, tai nereiškia, kad jis ir nėra geras aktorius. Tai reiškia, kad jis niekada nesimokė aktorinės technikos. Pavyzdžiui, režisierius Eimontas Nekrošius – neabejotinai geras aktorius. Jį, po dviejų mokslo metų aktoriniame kurse, garsi teatro režisierė ir pedagogė Dalia Tamulevičiūtė išsiuntė mokytis režisieriumi į Maskvą. Manau, todėl jis tapo tuo, kuo šiandien ir yra. Režisierius, kuo talentingesnis, kaip aktorius, tuo geriau supranta kitus aktorius. Ši savybė padeda įvykdyti užduotis, kurias režisierius iškelia.

Kine labiausiai patiko dirbti su režisieriumi Emiliu Vėlyviu. Šis žmogus geriausiai žino, ko nori. Dirbant su juo, filmavimo aikštelėje nekyla klausimų, ką reikia daryti, ką suvaidinti, kaip vaidinti. Jis žino, ką daro, ir leidžia aktoriui padaryti tai, ką jis žino, kaip padaryti. Jeigu kas nematėte filmo „Zero 2“ ir protestuojate prieš popsą kine, tai patikėkite, kad šis filmas – tai popsas pačia gerąja prasme, net jeigu nesuprantate rusiškų keiksmažodžių. Šio filmo kalba, tai kai kurių Vilniaus rajonų gyventojų grupių kalbos leksikos šaržas. Aš pats stengiuosi nesikeikti ir nevartoti tokių posakių.

 

Kūrybiškumas

Didžiausias žmogaus turtas saviraiška: drąsiai formuluoti ir užduoti klausimus, drąsiai į juos atsakyti,  drąsiai imtis problemiškų reiklų sprendimo. Yra tokia švedų psichologo Frederiko Haren knyga „Idėjų knyga“. Joje apie kūrybiškumą parašyta viskas. Ši knyga gimė iš pastebėjimo, kad geros mintys nekyla savaime, jas reikia ugdyti. Įkvėpimas ir motyvacija – dvi puikios idėjų ugdymo priemonės. Be to, knygoje yra 150 tuščių puslapių. Jie skirti jūsų idėjoms, mintims užrašyti. Paskaitykite, tikrai verta. Joje labai daug aiškinama apie kūrybą ir novatoriškumą, apie drąsą lengvai improvizuoti ir lengvus problemų sprendimo būdus. Knygoje parašyta, ką su mumis padaro šeima, mokykla.

Šiais laikais daug kas baigia aukštuosius mokslus. Išsimokslinimas nebėra privalumas, todėl gyvenime „prasimuša“ arba padaro karjerą tik tie, kurie sugeba kūrybiškai pritaikyti žinias. Šiais laikais, svarbiausia kūrybiškumas. Vis tiek mokytis reikia, o aukštąjį mokslą gali baigti ir internetu, būdamas bet kur. Aš taip pat visą laiką mokausi ir ieškau naujų galimybių. Pavyzdžiui, šokių projekte supratau, kad galva ir kojos gali dirbti kartu.

 

Kinas ir serialai

Epizodai, kuriuos vaidini filmavimo aikštelėje, panašūs tiek kine, tiek televizijos seriale. Niekada iš karto nesuvaidinsi visos serijos ar viso kino. Vaidini po kelis epizodus, kartais iš skirtingų dalių. Būna, kad pasikeitus lokacijoms arba filmavimo grafikui, tau paduodamas tekstą tą pačią dieną, kada jau turi filmuotis. Būna, kad esi net neskaitęs teksto ir nežinai, kurioje scenarijaus vietoje esi. Bet kuriuo atveju reikia suvaidinti taip, kad žiūrovas galvotų ir suprastų taip, kad viską žinai. Jeigu nežinai ir net nesugebi suvaidinti, kad žinai, gali būti problema. Kine taip pat dirbama epizodais. Kartais filmuojama iš pradžių, vėliau iš pabaigos, vėliau iš vidurio. Taigi darbas beveik tas pats, tik rezultatas būna pritrenkiantis, kai pamatai pilno metro filmą, kuriame ne gėda, kad suvaidinai. Jei žmonės patiki mano kuriamais personažais, vadinasi, aš juos gerai suvaidinu.

 

Projektas „Pagauk kampą“

Projektas „Pagauk kampą“ gimė išskirtinai Lietuvoje. Tokio televizijos projekto niekur nebuvo. Mes sukūrėme naują produktą – improvizacijų šou per televiziją. Tai buvo šimtaprocentinė improvizacija. Nesurežisuotas nei vienas žingsnis, nei vienas žodis. Temas gaudavome ten pat iš žiūrovų. Tam, kad išmoktume improvizuoti kartu komandoje, prieš kokius dešimt metų buvo surinkta dvidešimties aktorių grupė. Po šešių mokymo proceso metų mūsų liko šeši. Mokėmės tol, kol pasiekėme tokį lygį, kurį matėte televizijoje ir kurį daugelis žiūrovų prisimena iki šiol. Tai buvo kryžiaus kelias, kuriame atkrito keturiolika žmonių. Mes važiavome stažuotis į įvairias pasaulio šalis: Kanadą, Amerika, Suomija, Norvegija. Mokėmės ten, kur yra vadinas „teatro sportas“ arba yra propaguojama teatro improvizacijų kryptis. Pavyzdžiui, San Fanciskas turi tokią „teatro sporto“ grupę, kuri per penkiolika metų tiek ištobulėjo, kad daro dviejų valandų spektaklius iš vieno, bet kokio žodžio, kurį pasako, žiūrovas, kuriam suteikiama tokia garbė.

„Teatro sportas“ arba teatro improvizacijos vysto žmogaus kūrybiškumą. Ši aktorystės kryptis prieštarauja tradiciniam Stanislavskio, Čechovo ir t.t. mokymui. „Teatro sportas“ – viena iš teatro rūšių, kitaip vadinama improvizacija. Jo esmė – scenoje gimstančios improvizacijos. Improvizacija – tai laisvė: laisvė judėti, laisvė kalbėti, laisvė mąstyti, jausti, kontroliuoti, žavėtis, įtikinti, patikėti. Istorijos, personažai gimsta čia ir dabar. Tai įdomus, gyvas žaidimas, į kurį įtraukiami ir žiūrovai.

 

Palinkėjimas jaunimui

Mokykitės, domėkitės, būkite kūrybiški. Suvokite, susiraskite savo kelią kuo greičiau ir neabejodami juo ženkite.