Susitikimai Kostas Smoriginas 2010-10-05

Kostas Smoriginas – teatro ir kino aktorius, režisierius, bardas.

Gimė 1953 m. balandžio 22 d. Kaune.

Kostas Smoriginas baigė Lietuvos konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) su garsiuoju režisierės Dalios Tamulevičiūtės “dešimtuku”, daugelį metų dirbo Jaunimo teatre Vilniuje.

K.Smoriginą labai mėgo ir geriausias Lietuvos kino scenaristas bei režisierius Vytautas Žalakevičius. Jo filmas “Žvėris išeinantis iš jūros”, kuriame vaidino ir K.Smoriginas, kino festivalyje Italijoje pelnė Didįjį prizą. Kostas Smoriginas sukūrė daugiau nei 20 įsimintinų vaidmenų teatre ir dar daugiau kine, režisavo 6 spektaklius.

Paskutiniai jo vaidmenys kine: 2006 m. – „Anastasija“ (rež. M. Martinsons),  2006 m. – „Nuodėmės užkalbėjimas“ (rež. A. Puipa), 2008 m. – „Nereikalingi žmonės“ (rež. M. Martinsons).

Apdovanojimai

  • 1987 m. TSRS valstybinė premija
  • 2000 m. K. Smorigino sukurtas Makbeto vaidmuo to paties pavadinimo spektaklyje (rež. E. Nekrošius) apdovanotas „Kristoforu“
  • 2001 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija

Apie vaizdo įtaigumą

Pirmiausiai svarbu suvokti kas yra menas, kinas, dailė ar literatūra. Rašoma, kad tai gyvenimo vaizdavimas menine forma. Reikia žinoti, kad gyvenime nebūna to, kas scenoje ar ekrane vaizduojama, kaip visiška teisybė ir tikrovė. Čia prasideda tas stebuklas, kodėl einame į kiną ar teatrą ir kodėl patikime vaizdo įtaiga, stiprumu. Tam, kad patikėtume vaizdo įtaigumu, tarnauja muzika, aktorių plastika, vaidyba, kostiumai, dekoracijos ir t.t. Puikiai suprantame, kad vienas žmogus, Chuck Norris, Žanas Klodas van Damas, Sylvester Stallone ar Arnold Schwarzenegger negali nugalėti tiek žmonių, o jų automatai negali šaudyti tiek ilgai be pertraukų. Čia ir yra kino, istorijos, pasakojimo miražas ar apgaulė. Pasakoju tai todėl, kad pats, gerdamas kavą, žiūriu tokius trilerius, bet žiūriu kaip profesionalas. Protingus filmus žiūrėjau, mačiau ir iš jų mokiausi. Ir šiandien yra filmų iš kurių vis dar mokausi. Ankščiau minėtus filmus žiūriu ir man įdomūs techniniai dalykai: kaip sumontuota, kaip juda kamera, kelios kameros, ar kamera ant bėgių, koks apšvietimas, koks grimas ir taip toliau. Nėra prasmės rimtai žiūrėti tokius filmus, sekti jų veiksmą, dinamiką ar turinį, nes pačioje pradžioje jau aišku, kuo jie baigsis. Taip yra todėl, kad turiu didelę patirtį ir žinau, kad yra scenarijaus rašymo ir filmo kūrimo  taisyklės.

Viskas prasideda nuo istorijos

Reikia žinoti nuo ko prasideda kinas ar teatras. Jeigu mes suprasime, kad viskas prasideda nuo istorijos, tuomet galima pradėti veikti.

Vieni istoriją pasakoja įdomiai, kiti neįdomiai. Pavyzdys – anekdotų pasakotojai: vieniems pasakojant juokiamės, kitiems pasakojant darosi graudu. Bet tai pasakotojo arba aktoriaus maniera.

Paimkime kitą pavyzdį, paprastą istoriją „Kliudžiau“. Kiek įvairių dalykų čia yra: emocijos, netgi religinės užuominos, santykiai su žvėreliais, o viskas telpa į trumpą istoriją.

Kino istorijoje yra pastatyta daug filmų pagal Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, bet tik keli pastatymai liko žmonių atmintyje ir įeina į aukso fondą. Taip yra su daugeliu filmu.

Reikia suprasti, kad bet kokio filmo pagrindas yra istorija. Jeigu neturite istorijos, kurią jūs norite papasakoti, tuomet tai, ką jūs filmuojate, bus tik koliažas įdomių ar prastų, lėtų ar greičiau judančių, gal šokiruojančių vaizdų. Istorija yra, kaip iešmas, ant kurio tie vaizdai veriami. Jeigu nebus istorijos, tuomet jūsų darbas netenka prasmės. Jeigu kūrėjas rimtai žiūri į turimą medžiagą, pvz. istorija „Kliudžiau“, galima padaryti fantastišką apibendrinimą. Labai svarbu kieno akimis žiūri kamera: ar suaugusio žmogau, ar vaiko, ar kitokio personažo. Reikia suvokti, kad be geros istorijos, idėjos viskas pakimba beorėje erdvėje, netenka prasmės. Gera literatūra ir istorija – žmogiška, suprantama: apie ką, vardan ko ir kodėl. Savo laiku lietuviškas kinas trupučiuką pasidavė romantizmui, ieškojo šiek tiek estetikos, nors visa tai jau seniai atrasta. Tačiau nebuvo ieškoma istorijos – galingo užtaiso. Taip atsitinka su lietuvišku filmu ir tuo serga mūsų serialai.

Aktorystė

Aktorystės reikia mokytis. Būna atvejų, kada režisieriai paima vaidinti žmogų iš gatvės, parinkę pagal tipažą. Tačiau tokie žmonės retai tampa tikrais aktoriais. Norint siekti aktoriaus profesijos, reikia rimtai mokytis ir ne tik vaidybos, bet dainavimo, šokio, kalbėjimo ir dar daug kitų dalykų. Reikia skaityti knygas, ypatingai grožinės literatūros. Skaitant gimsta idėjos. Jeigu nebus to “ kažko“ kas jus užkabina, kas skauda, kas domina, tuomet nebus ir gero kino.

Man pasisekė: dirbau su daug įvairių režisierių. Teko bendrauti, kurti, ginčytis ir daryti kiną su režisierium Algimantu Puipa. Mano gyvenime buvo žymus lietuvių kino režisierius, dramaturgas Vytautas Žalakevičius, su kuriuo draugavome šeimomis. Tai jis išaiškino kas yra mikroplastika, mikromimika, fotosesija, ką reiškia veidas, jeigu jis naudojamas kinematografe Jis išmokė, kad būtina išsaugoti savo reputaciją, savo kūną ir veidą. Mokiausi iš gerų pedagogų. Dar ir šiandien mokausi iš savo klaidų, iš jūsų ir iš jūsų akių, ką reiškia suprasti ir ką nesuprasti. Mokytis – tai nepertraukiamas procesas, norint ką nors rimtai daryti.

Palinkėjimai jaunimui.

Linkiu nebijoti fizinio krūvio, užsiimti sportu, labai daug skaityti, grįžti prie knygų ir didžiųjų vertybių, gyventi ne vien tik internete.

Linkiu kantrybės, kad nenusiviltumėte, jeigu kažkas nesigauna, nes yra daug specialybių, o ne vien tik aktorių ir režisierių. Jaunas žmogus turi suprasti, kad jo gyvenimo kelias priekyje ir viskas jo rankose.

Mylėkite vienas kitą, jauskite tikrą pagarbą vienas kitam, nebijokite tiesos ir nebūkite pasyvūs stebėtojai, bet pakovokite prieš melą ir netiesą, nes, kol jaunas žmogus, jis daug ką gali.