Susitikimai Jūratė Samulionytė 2010-04-07

Jūratė Samulionytė – režisierė.

Gimė 1983 m. Jonavoje.

2001-2006 studijavo Kino ir TV režisūros specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Fotofilmas „Nerutina“ (trukmė – 15 min., jam sukurti buvo padaryta apie 80.000 fotokadrų) prestižiškiausiuose „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose Lietuvoje buvo įvertintas kaip geriausias 2008 metų trumpametražis filmas. Filmas apkeliavo įvairius tarptautinius kino festivalius Vokietijoje, Rusijoje, Amerikoje, Latvijoje, Estijoje, Turkijoje, Gruzijoje.

Be pastarojo, J. Samulionytė yra kelių trumpametražių vaidybinių bei dokumentinių filmų režisierė.

Apie kiną

Kinas tai mintys, kurios žiūrovui ką nors duoda, sukrečia, suteikia energijos, atveria vaizduotę. Kinas – tai emocijos. Įvairios emocijos: nuo blogiausios iki geriausios. Kasdienybėje matydama sukrečiamas situacijas dažnai pagalvoju, kad tai galėtų būti geras filmas.

Kinas svarbus ir kaip kultūrinė grandis, jungianti kūrėjus Lietuvoje ir užsienyje. Keliaujant po festivalius matome, kad kino kūryba yra vienijantis dalykas. Viso pasaulio kūrėjus kino kultūra jungia į globalią bendruomenę, kurdamas pasijauti jos dalimi. Smagu, kad jau ir Lietuvoje yra aktyvi kino žmonių bendruomenė.

Apie susidomėjimą kinu

Nieko originalaus apie savo susidomėjimą kinu nepasakysiu. Vaikystėje su draugais eidavome į video nuomos punktus nuomotis filmų, kuriuos žiūrėdavome per televizorių… Nieko nepaprasto – mano susidomėjimas kinu nesiskyrė nuo kiekvieno kito jaunuolio. O rimčiau susidomėjau kinu 2001 metais, įstojusi į akademiją (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos TV ir kino režisūros kursą). Tuomet rimčiau prisiliečiau prie kino. Prieš įstodama domėjausi teatru ir kinu, bet pati nebuvau filmavusi, taip pat neturėjau didelių svajonių tapti režisiere.

Apie reklamos kūrimą

Reklamos kūrimas gali būti kaip gera treniruotė, nes, kurdamas reklamą, galima sakyti, palaikai formą. Darbas reklamoje verčia režisierių labai konkrečiai mąstyti, aišku, į komercinę pusę, tačiau manau, kad tai galima suprasti kaip darbą ir dirbant jį kūrybiškai įgauti patirties. Reklamos pasaulyje kol kas neatsidūriau, tačiau man ypač artimas žanras yra muzikiniai klipai. Man patinka, jog juos kuriant gali „kreizėti“, ir tai tau atleidžiama, nes tai – ypač kūrybinga sritis.

Kino kūrimas – komandinis darbas

Filmas yra kompleksinis procesas. Tai ne vieno žmogaus užsiėmimas, nes reikia dar bent aktoriaus ar  žmogaus, kuris nors garsą įrašinėtų.

Dirbant komandoje, labai svarbu tarpusavio susikalbėjimas, nes galutinis rezultatas – pastatyti filmą. Kartais atsitinka taip, kad kiekvienas skirtingai įsivaizduoja, mato ar turi kitokių ambicijų dėl galutinio rezultato. Todėl labai svarbu prieš pradedant darbą atidžiai perskaityti scenarijų, aptarti kiekvieną detalytę, suderinti kilusias idėjas, aptarti netgi lovos formą, spalvą, spintos durų atsidarymą, kambario aukštį ir t.t. Visi komandos nariai turi tapti bendraminčiais. Pasiruošimas filmavimui užtrunka ilgai. Reikia viską labai kruopščiai ir nuosekliai paruošti, numatyti, kiek laiko aktorius ruošis filmavimui, suskaičiuoti kiek laiko truks pamaina, pagalvoti apie tai, kad filmuojant dėl laiko kaitos keisis natūralus apšvietimas. Reikia atrasti tinkamas lokacijas, o vietas, kurioje bus filmuojama, turi pamatyti ir dailininkas, ir vaizdo, ir garso operatorius. Filmuojant svarbu ir natūralus aplinkos garsas, ir šviesa, ir spalvos. Svarbu kaip dera tarpusavyje natūralus aplinkos garsas ir įrašyta muzika. Vienas žmogus negali apgalvoti visų detalių, todėl svarbus komandos iniciatyvumas. Kūrybinę grupę valdyti sunku, todėl labai svarbu kiekvieno motyvacija. Kiekvienas turi žinoti savo funkcijas, žinoti ir išmanyti ką daro. Filmuojant svarbu, kad būtų netgi atsakingi asmenys už atskirus laidus, už aktorius, kad nesušaltų, kad turėtų visus filmavimui reikalingus rekvizitus ir t.t. Kiekvieno žmogaus darbas yra svarbus. Kiekvieną momentą, netgi sienoje atsiradusį brūkšnį, kurio praeitame kadre nebuvo, gali pastebėti žiūrovas ir tuomet jis nepatikės filme pasakojama istorija.

Kaip atsiranda idėja, prasideda kinas?

Norint kurti vizualiuosius menus – ir kiną ir fotografiją, svarbiausia turėti idėją. O idėja atsiranda tada, kai kas nors labiausiai skauda, kelia pyktį, nervina. Jeigu reikia daryti todėl, kad kažkas liepė – rezultatas bus negyvas,  svetimas. Kartais būna  duodama tema. Tuomet reikia atrasti savo matymo kampą, savo braižą, kurį nori išbandyti. Kai yra idėja, kurią labai nori įgyvendinti, arba galvoji, kad tokia istorija buvo man ar mano artimam draugui, tuomet tai tampa svarbu ir artima. Kartais kūrybą įtakoja techninis interesas, o jis taip pat veda į priekį. Pavyzdžiui, noras bandyti padaryti veiksmo filmą ar kovinę sceną geriau negu esi matęs, tai irgi kūryba. Visos istorijos prasideda nuo idėjos.

Apibūdinti, iš kur ateina idėjos, yra sunku. Filmui „Nerutina“ idėja kilo gyvenant Kinijoje. Pusę metų gyvendama Kinijoje turėjau galimybę suprasti, jog mano draugai Lietuvoje įvairiose gyvenimo srityse pasiduoda rutinai. Ši patirtis lėmė pagrindinę filmo mintį – kaip apsisaugoti nuo kasdienės rutinos, o filmo scenarijaus forma nuo kino poezijos vystėsi kino esė link ir galiausiai tapo tokia, kokia yra.

Filmo kūrimo principai

Filmo kūrimo procese pirmiausiai atsiranda idėja, istorija, po to scenarijus. Kine veikia dramaturgijos principai: pradžia, užuomazga, veiksmas, kulminacija, atomazga ir ką mes iš to turime. Net ir mažame filme vis tiek turi vykti pasikeitimas. Net pasakojant anekdotą vyksta pasikeitimas: kažkas ateina, kažką pasako ar padaro, pasikeičia situacija. Mes klausome anekdotą, po to juokiamės. Reiškia įvyksta nuotaikos pasikeitimas.

Kiekvienam filme turi vykti arba personažų pasikeitimas, arba žiūrovų požiūrio kaita. Filmas turi priartinti pasakojamą istoriją prie žiūrovo.

Kuriant filmą, esančios dramaturgijos taisyklės padeda nepaklysti ir būti suprastam kitų. Bet kokiu atveju turi būti vidinis ar išorinis konfliktas. Esančios taisyklės padeda susikoncentruoti, išsigryninti, atsisakyti ko nereikia. Bet genialumas tuo ir pasireiškia, kad peržengiamos taisykles. Būti genialiu visų kūrėjų siekiamybė.

Svajonės apie kiną

Galvočiau apie labai gerų emocijų filmo kūrimą, nes mums reikia daug džiaugsmo.

Man labai patinka kinas, kuris tęsiasi už kino salės ribų, turi savo „uodegą“. Pavyzdžiui, po seanso vyksta performansas ar filmas išsiskleidžia kitomis medijomis. Mane sužavėjo vienas pavyzdys Kanų kino festivalyje, kai trumpametražis filmas apie grafitų piešėją „išsiskleidė“ jo piešiniais realioje erdvėje net keliuose miestuose. Todėl norėčiau, kad mano filmas gyventų keliais lygiais, kurių tikslas būtų ne gauti pelną, bet skleisti džiaugsmą. Filmas kaip bendras gėris – tokia mano svajonė. Formų ją įgyvendinti gali būti įvairių.