Susitikimai Giedrius Savickas 2010-12-08

Giedrius Savickas – aktorius.

Gimė 1980 m. balandžio 16 d. Klaipėdoje. 1999 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademiją ir 2003 m. baigė Teatro ir kino fakultetą (dėst. Andželika Cholina).

Vaidmenys teatre:

Šokėjas: “Pamišusių merginų šokiai”, choreogr. A. Cholina, Oskaro Koršunovo teatras, 1999;
Johanesas: A. Ostermaie’rio “Making of B. Movie”, rež. I. Jonynas, Valstybinis Jaunimo dramos teatras, 2001;
Vyras: “Meilė”, choreogr. A. Cholina, Andželikos Cholinos teatras, 2000;
Šokėjas: “Processus”, choreogr. A. Naginevičiūtė, Lietuvos šokio informacijos centras, 2002;
Stiuardas: X. Duringerio “Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos”, rež. I. Jonynas, Valstybinis Jaunimo dramos teatras, 2001;
Romeo: V. Šekspyro “Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija”, rež. O. Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2003;
Gildensternas, Duobkasys: Viljamo Šekspyro “Hamletas”, režisierius Oskaras Koršunovas, OKT/Vilniaus miesto teatras, 2008.

Profesijos pasirinkimas

Mano pasirinkimą nulėmė teisingi žmonės su kuriais kartu aš atsidūriau reikiamoje vietoje tinkamu laiku, taip pat tai, kad jie įžvelgė mano prigimtį. Aš pats gal nebūčiau sugalvojęs, kad galiu būti aktorius. Vaidinti pradėjau nuo trijų metų, bet svajojau būti jūrininku. Galvojau, kad jūreiviai daug keliauja. Gal todėl man gyvenime taip susitvarkė, kad su teatru daug keliauju. Vien su Oskaru Koršunovu apkeliavome gal 70 šalių. Nesigailiu, kad tapau aktorius, tai nuostabi profesija, tai labai įdomus darbus, kur netgi su savimi gali susipažinti iš arčiau. Nes gavęs scenarijų dar nevaidini, pradžioje ieškai, kas tame tekste pasakyta.

Jau dvyliktoje klasėje žinojau, kad stosiu į aktorinį. Kai iš fizikos gavau prastą pažymį, aš mokytojai paaiškinau, kad fizikos man nereikės. Ji, protinga mokytoja, manęs paklausė “o kaip tu suvaidinsi Archimedą?”. Tuomet supratau, kad reikia ir fizikos, ir chemijos, ir visko reikia. Supratau, kad aktoriui reikia žinių.

Apie darbą televizijoje

Jeigu kalbame apie mūsų laidą “Dar pažiūrėsim” tai ji nekomercinė. Su draugais mes sukūrėme laidą, kurioje mums patiems smagu. Kaip ir kiekvienam darbui reikia plano, todėl ir šiai laidai yra rašomas scenarijus, kiek mes jo laikomės – tai jau kitas dalykas. Šios laidos esminė dalis improvizacija.

Mane, kaip ir daugumą, į televiziją atviliojo pinigai. Darbas televizijoje ir televizijos serialuose neprideda nei šlovės, nei garbės. Aš pats per televizorių dažniausiai žiūriu krepšinį.

Ir televizija, ir teatras yra gerai. Tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Jeigu aktorius savo darbą atlieka sąžiningai ir profesionaliai – jis visur sukuria gerus vaidmenis.

Apie aktorystę

Režisieriaus Jono Vaitkaus mokiniai nebijo darbo ir nebijo skausmo. Jis kartais pusę valandos rodydavo, kaip turi judėti pirštas, arba reikdavo kokias dvi valandas vaikščioti ir kaip garniui kažką rėkauti. Jis yra toks pedagogas, kurio mokiniai pradžioje labai nemėgsta ir galvoja, kad jo sistema netikus. Bet palaipsniui supranta, kad visą kūno fiziką ir mokymą sudėjus, gaunasi labai geras rezultatas. Kažkada Kaune į jo režisuotus spektaklius bilietų laukdavo per naktis.

Mokintis aktorystės – tai didelis ir sunkus darbas, kartais „užknisantis“, bet patenkinantis rezultatais. Čia mokantis teko skaityti labai daug knygų, o mokykloje to nedariau.

Aš nevartoju alkoholio, nes pagrindinis mano darbo instrumentas yra mano kūnas. Kaip smuikininkas nedaužo savo smuiko, taip ir aktorius turi prižiūrėti savo darbo instrumentą. Kas yra gražus ar negražus – tai klausimas? Jeigu žmogus yra įdomus, tuomet jis ir gražus.

Apie kiną

Man kinas yra tada, kai yra kino kamera. Tai visai kitkas, negu dirbti priešais video kamera. Tai visai kitas dalykas ir vaidyba visai skiriasi nuo teatro. Visi sako reikia būti natūraliam, bet taip nėra. Reikia suderinti ir pagauti tarpą tarp tavęs natūralaus ir tavo personažo. Kine svarbiausia scenarijus, istorija. Režisierius turi būti geras pasakotojas. Net įdomus literatūrinis kūrinys ar geriausia istorija, kurią prastai papasakojama, tampa neįdomi. Gero režisierius papasakota paprasta istorija tampa įdomi visiems. Man labai patinka Forestas Gambas. Šio autoriaus filmų aukščiausias lygis tame, kad istorija tampa visiems įdomi – tiek menininkui, tiek taksistui.

Labai daug priklauso nuo režisieriaus, nes jis mato visumą. Pvz. rusų kino režisierius Andrejus Arsenjevičius Tarkovskis viską susiskaičiuodavo netgi metrais: kiek nueisi, kiek ir kur juoksiesi, kiek verksi ir t.t. Nes jis iš anksto matė visą filmą. Kiti režisieriai dirba taip, kad aktorius pats turi atkurti daug prisiminimų. Kitur dar kitaip, tačiau svarbiausia, kaip režisierius kino vaizdais papasakoja žiūrovui istoriją.

Yra trys istorijų pasakojimų tipai: kai žiūrovas keliauja kartu su istorija; kai žiūrovas daugiau žino negu personažas ir kai personažas žino daugiau, bet tyli visą filmą.

Visi pyksta ant Holivudo dėl pataikavimo žiūrovų masėms. Bet nereikia pykti ir sakyti, kad mes darysime menus. Geriau reikia gerai pasakoti geras istorijas. Prisiminkime senus Žebriūno, Žalakevičiaus filmus. Gali būti paprastos istorijos, kur pagrindinis personažas netgi karvė.

Vienas svarbiausių dalykų kine – tai scenarijus. Yra posakis „režisieriaus sprendimas statyti kiną“. Sprendimas prasideda nuo medžiagos pasiėmimo. Tai yra nuo scenarijaus paėmimo ir sprendimo, kodėl reikia jį statyti. Lietuvoje trūksta scenaristų.

Posakiai

Ne menus ir Holivudą reikia daryti, reikia tiesiog papasakoti istoriją.

Aktorius – tai nuostabi profesija, tai labai įdomus darbus, kur netgi su savimi gali susipažinti iš arčiau.

Aš nevartoju alkoholio, nes kaip smuikininkas nedaužo savo smuiko, taip ir aktorius turi prižiūrėti savo darbo instrumentą – kūną.

Jeigu žmogus yra įdomus, tuomet jis ir gražus.

Labiausiai prie širdies man yra kaimietis, jo naivumas ir tai, kad šis žmogus yra nesugadintas dangoraižių ir apkarpytų medžių.