Apie žmogaus prigimtį

Vienintelis sunkumas žmogiškojoje prigimtyje yra tai, kad dažnai žmogus turi daryti daugybę dalykų, kurių gyvenime nebuvo įsivaizdavęs. Asmeniškai aš niekada nemaniau, kad vesiu laidas, renginius, improvizuosiu… Sunkumas ir slypi visame tame: leisti sau tai daryti. Žengti tą žingsnį, nesistengti savęs blokuoti, o priešingai – rizikuoti. Žinoma, tai nėra lengva, bet tokiu būdu yra sužadinamas žinių troškimas. Galų gale, improvizacijos principas yra analogiškas: eiti, rizikuoti, nebijoti klysti, apsijuokti. Klysti yra gerai!

Apie profesijos pasirinkimą

Niekas neskatino tapti aktoriumi, tiesiog taip jau atsitiko gyvenime, kad juo tapau.Tėvai buvo menininkai, tereikėjo išsirinkti muziką arba teatrą.

Įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, iš pradžių nelabai suvokiau, ką mokausi, norėjau tapti režisieriumi, nes tuo metu buvo tokių įdomių, profesionalių, pavyzdžiui, Rimas Tuminas, kuris žavėjo savo darbais. Prieš studijų pabaigą, trečiame kurse, buvo kiek sunkiau, kol dar nematė savo ateities. Vėliau prasidėjo parodijų teatras ir galiausiai supratau, kad aktorystė yra tai, ką noriu daryti, koks mano gyvenimo būdas

Apie aktorystę

Aktoriui nėra vaidmenų, kurių jis negalėtų suvaidinti. Jau pats žodis “vaidinti” pasako, kad viską įmanoma suvaidinti. Gyvenime visiems daugiau ar mažiau tenka vaidinti. Vieni vaidina daugiau, kiti – mažiau. Tarkim, blogai nusiteikęs žmogus dirbtinai nusišypso. Tai juk irgi vaidyba. Lipdamas į sceną nesimeldžiu, netaikau jokių ritualų, nes jų tiesiog neturiu. Prieš kiekvieną spektaklį nepaprastai jaudinuosi, tačiau kai įžengiu į sceną, jaudulys dingsta. Kol kas įsimintiniausias vaidmuo, tai Chlestakovas Rimo Tumino režisuotoje trijų dalių Nikolajaus Gogolio komedijoje „Revizorius“. Šį vaidmenį teko atlikti gastrolėse, Kolumbijoje. Įsimintiniausias dėl netikėtumo ir spontaniškumo (reikėjo pavaduoti Arūną Sakalauską), dėl profesinės sceninės patirties.

Apie improvizaciją

Kūryboje taisyklių nėra, bet improvizuojant svarbu susitarimas.

Audrius Bružas Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius.

Gimė 1979 m. Klaipėdoje.

1998 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademiją, režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamą aktorių kursą.

2004 m. įgijo aktorinio meistriškumo magistro diplomą.
Dirba Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
Dalyvavo televizijos improvizacijų šou „Pagauk kampą“.
Filmavosi keliose kino juostose.
2009 m. kartu su Andrium Žebrausku įkūrė improvizacijos teatrą „Kitas Kampas“, kuriame ir improvizuoja. A. Žebrausko improvizacijos mokykloje dėsto teatro improvizacijos meną jaunimui.
Nuo 2009m. filmuojasi parodijų laidoje „Dar pažiūrėsim“

Kirilas Glušajevas – teatro, kino ir TV aktorius, dramos teatro režisierius.

Gimė 1984 m. Vilniuje.

2004 – 2005m. mokėsi Dartingtono menų koledže Jungtinėje Karalystėje

2008- Dramos teatro režisieriaus studijos LMTA, magistrantūra.

Vaidino filmuose „5 dienų avantiūra“ ir „Artimos šviesos“, spektakliuose  „Kitas kampas“ bei „Vyrai ir moterys“.

Režisavo spektaklį „Batraištis“.

Dalyvauja Anželikos Cholinos šokio spektakliuose.

Parodijų laidos „Dar pažiūrėsim“ aktorių komandos narys.

Apie profesijos pasirinkimą

Kad noriu būti teatre ir ten busiu žinojau nuo vaikystės, gal būt todėl, kad ten yra tėtis. Vaikystės įspūdžiai lyginant ir stebint kaip skiriasi gyvenimas mokykloje, gatvėje ir  už teatro sienų – besiruošiantys spektakliui aktoriai, grimo spalvos,  tuščia scenos, dekoracijų virvelių vaizdas ir net kvapas paliko pėdsakus. Namuose taip pat darydavau teatrą.

Apie improvizaciją

Improvizacijant svarbu tapti laidininku: priimti tai, kas vyksta aplinkui – tiek iš partnerio, tiek iš aplinkos, per save perleisti ir veikti. To išmokus, tampa labai lengva bendrauti su labai skirtingais žmonėmis labai netikėtose situacijose. Scenoje improvizacija reikalauja išmonės, mobilumo, reakcijos, formos, vaizduotės. Tai yra kelias į savo ir kito sielų pažinimą.

12►