Kadro kino meno akademija: Arūnas Žemaitis

Arūnas Žemaitis susitikimuoseNuo 12 metų, tuomet gyvenome Kybartuose, pradėjau lankyti parapijos jaunimo centrą. Kiekvienais metais kalėdoms būdavo rengiami pasirodymai. Į vieną tokių pasirodymų buvo atvykusi garsi to meto režisierė Nijolė Šemiolkina. Po spektaklio ji priėjo prie manęs ir pasakė, jog privalau studijuoti aktorystę. Manau, kad tai buvo mano aktorinės minties pradžia. Nuo tada pradėjau vertinti tai ką sakau kitam žmogui, nes žodžiais galima ir padėti ir pakenkti ar užgesinti.
Mokiausi  Kauno aukštesniojoje aktorinio meno mokykloje (Aktorinis teatro menas). Aktorystės studijos buvo  sunkios – vienu metu teko mokytis menotyros kursą bei specialybės dalykus. Nuo 8 val. ryto iki 15–16 val. po pietų sėdėdavome Vytauto Didžiojo universitete, o jau nuo 17 val. iki 21–22 val. studijuodavome specialybės dalykus Kauno aktorinio meno mokykloje prie Kauno valstybinio dramos teatro. Didelis džiaugsmas galimybė dirbti su tokiais pedagogais kaip Gytis Padegimas, Leonardas Zelčius ar jau pasaulį palikęs Algimantas Masiulis. Įdomumas prasidėjo tuomet kai teatre buvau pradirbęs jau 5 metus, nes supratau, kad aktoriui neužtenka baigti studijas – mokslai tęsiasi, kol viskas įauga į smegenis, į kraują, o tai ateina tik per praktiką.

Aktorystė  prasidėjo nuo gero, gražaus žodžio, po to reikėjo įdėti daug darbo kol atsirado galimybė ir džiaugsmas būti scenoje.

Apie darbą su jaunimu

Dirbdamas su jaunimu nekeliu sau tikslo padaryti juos aktoriais, svarbiausia, kad pamiltų teatrą, kad ir vėliau norėtų ateiti, prisiliesti prie jo. Kuriant etiudus, statant spektaklius su mokiniais kalbamės apie bendražmogiškus dalykus.  Studijoje šie klausimai ir diskusijos kyla natūraliai. Pradžioje mokslo metų vykstantys etiudai, kur pavz. prieini ir suduoti, trenki kitam. Po to aptariam su žiūrėjusiais ir dalyvavusiais procese, ieškome kitų išraiškos formų, keliame klausimą ar tai situacijos sprendimas, ar tai bendravimo ypatumai, kodėl tai įvyko, aptariame detales. Taip bendraujant per mokslo metus keičiasi etiudų temos, formos.

Svarbu, kad jaunimas gautų, įgytų kritinio mąstymo pagrindus. Šiuo metu aplink daug vienodo stiliaus ir elgesio, sudėliotų į lentynėles žmonių, o teatras, kaip ir visa kūryba yra individualu. Didžiausias džiaugsmas, kada pamatai, kad žmogus atsiskleidžia, nebijo parodyti savęs.