Susitikimai Arūnas Matelis 2010-04-15

Arūnas Matelis – kino režisierius ir prodiuseris.

Gimė 1961 m. balandžio 9 d. Kaune.

1979-1983 m. A. Matelis studijavo Vilniaus universiteto Matematikos fakultete (MIF).

1984-1989 m. baigė Lietuvos Muzikos akademijos Teatro ir TV fakultetą, įgijo režisieriaus specialybę. 1992 m. įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje kino studiją Nominum.

Arūnas Matelis yra režisavęs 8, o prodiusavęs per 20 kino filmų.

Filmografija

1989 „Pelesos milžinai“ (diplominis darbas), 10 min., 35 mm, režisierius.

1989 „Baltijos kelias“, 10 min., 35 mm, režisierius.

1991 „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, 10 min., 35 mm, režisierius, scenarijaus autorius.

1993 „Autoportretas“, 10 min., 35 mm, režisierius.

1996 „Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų“, 26 min., 35 mm, režisierius, garsas.

1998 „Pirmasis atsisveikinimas su Rojum“, 15 min., 35 mm, režisierius, scenarijaus autorius, prodiuseris.

1999 „Priverstinės emigracijos dienoraštis“, 20 min., DV, režisierius, scenarijaus autorius, operatorius.

2000 „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“, 10 min., 35mm, režisierius, scenarijaus autorius, prodiuseris.

2003 „Sekmadienis. Evangelija Pagal Liftininką Albertą“, 19 min., 35mm, režisierius.

2005 „Prieš Parskrendant į Žemę“, 52 min., 35mm ir video , režisierius, garsas, prodiuseris.

Apie kūrybiškumą

Reikia labai mylėti tai ką darai. Nesulyginamas su niekuo džiaugsmas, kai padarai filmą ir gali padėti tašką sakydamas „Aš tai padariau. Aš sukūriau tokį pasaulį iš nieko“. Tai ką sukūrei atgyja ekrane, nors kinas – tai efemeriškas dalykas, kurio iš esmės nėra. Jis atgyja tik šešėliais, kai salėje užgęsta šviesa. Šis džiaugsmas neįkainuojamas ir nesulyginamas su niekuo. Juk viskas atsirado iš nieko. Visi ėjo pro šalį, o tu pradėjai žiūrėti, matyti, galvoti, pradėjai fotografuoti, rašyti, filmuoti ir taip iš nieko gimė filmas.

Informacinių technologijų laikas jau praėjo, jas gali įsigyti bet kas. Atėjo laikas kūrybiškumui. Paimkime kad ir spaudą – jei leidinys nesugalvoja, kaip pateikti informacijos, vaizdo kūrybiškai, jis tampa paprasčiausiu beprasmiu popieriaus gabalu. Todėl manau, kad dabar tie dalykai, kurie susiję su žmogaus intelektine veikla, neatskiriami nuo kūrybiškumo. Ateitis priklausys tiems, kurie bus tik priekyje.

Apie filmą „Prieš parskrendant į žemę“

Sukurti dokumentinį esė „Prieš parskrendant į žemę“ įtakojo asmeninė patirtis. Tam tikrose situacijose netikėtai pamatai, kad yra didžiulė meilė šeimoje, kad vienas dėl kito gali aukotis, pajunti, kad Dievas iš tikro yra šalia, jis padeda. Atsiranda pojūtis, kad net pačioj sunkiausioje padėtyje yra labai šviesi jėga gimstanti iš meilės, bičiulystės, pasiaukojimo, tikėjimo. Ši patirtis giliai palietė ir sujaudino. Tai buvo stimulas parašyti scenarijų, o vėliau susiklostė, nors ir sunkiai, palanki situacija kurti šį filmą.

Apie mokymąsi

Mokytis reikia, bet baigus mokslus dar nereiškia, kad tapsi menininku. Senesnių laikų daug menininkų buvo nieko nesimokę, o jų kūriniai ir dabar neįkainuojami. Pasaulio praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai žmonės tapė, kūrė eilėraščius, bet pradžioje jų niekas nepirko ir tik vėliau jie buvo pripažinti. Svarbiausia tikėti, kad tai ką darai yra prasminga, svarbu, gražu ir vertinga.

Apie Holivudą

Holivudas, tarsi, gražus mitas. Jis dėl to atrodo didelis, kad tai daugelio svajonė. Iš tikro jis sukurtas sunkiu, bet talentingu darbu. Jis nėra pasaka ir stebuklas. Galima pakabinti užrašą „Holivudas“ ir čia bus Holivudas.

Vaidybinis ir dokumentinis kinas

Nėra nei dokumentinio kino, nei vaidybinio. Yra arba geras filmas, arba blogas filmas. Dokumentiniame filme, vis tik, ne viskas yra teisybė. Juk nesukuriamas tikras pasaulis, išskyrus, gal būt, Discovery TV. Apie vaidybinį kiną sakoma „norim, kad būtų kaip gyvenime, kad nesiskirtų nuo realybės, aktoriai vaidintų tiksliai taip, kad visi patikėtų“. Šiuose filmuose kuriama kuo realesnė istorija. Net jeigu tai fantastika, aktorius turi nevaidinti, bet būti. Tai reiškia, kad vaidybinis kinas privalo būti, kaip dokumentinis, kaip gyvenimas, kad kiti tikėtų tuo gyvenimu.

Dokumentinio kino kūrimas, tai įsivaizdavimas, kad kuri tikrą pasaulį, tai iliuzija, jog dokumentika atspindi tik tikrovę arba bent yra labai arti jos. Realiai dokumentiniame kine kuri savo istoriją, kurios nebuvo. Ją sukuri pats ir tik tavo filme yra tokia istorija.  Dokumentuoji savo išgyvenimus, savo įspūdžius, savo mintis. Autorius, imdamas kaip atspirties tašką tikrą gyvenimą, visiškai neturi būti saistomas kokiais nors įsipareigojimais tikrovei. Jam pakanka būti sąžiningu sau. Svarbiau yra ne faktas, tikrovė, bet asmeninis įspūdis, kurį tau sukuria tas faktas. Dokumentiniame kine yra daug įdomių, netgi įdomesnių negu vaidybiniame kine, kino kalbos formų.

Patarimai

Nereikia siekti būti garsiu. Tai ne tas tikslas, dėl kurio reikia eikvoti savo laiką. Reikia norėti būti sąžiningu, kūrybingu, bičiulišku, atviru. Ne „žvaigždiškumas“ nulemia žmogaus gyvenimą, o asmeninės savybės. Reikia tapti geru, kūrybišku savo profesijos atstovu, siekti amžinų dalykų.

Nebijokite rizikuoti, aukotis, daryti, nes ką padarysite niekas neprapuls. Geriausia viską daryti ir kurti iš meilės savo profesijai, muzikai, kinui. Įkvėpimo galima semtis ne tik iš linksmo, bet ir iš liūdno gyvenimo akimirkų.

Posakiai

Svarbiausia tikėti, kad tai ką darai yra prasminga, svarbu, gražu ir vertinga.

Išgyventa patirtis yra didžiausias žmogaus turtas.

Įkvėpimo galima semtis ne tik iš linksmo, bet ir iš liūdno gyvenimo akimirkų.