Lietuvos laisvė fotografijoje

  Visais laikais fotografija buvo reikšmingas ginklas kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.

1863 m. sukilėliai su savimi į pasiimdavo sukilimo vadų Konstantino Kalinausko, Zigmanto Sierakausko,  Antano Mackevičiaus, o taip pat jo iniciatorių ar įkvėpėjų: Garibaldžio, Lietuvos ir Lenkijos karalių bei kitų žinomų asmenų portretus. Fotoateljė savininkai nesislėpdami spausdino ir platino tokias 60×90 mm nuotraukas, klijuodavo jas ant vardinių ateljė kortelių.

Rusijos caras Aleksandras antrasis 1863 m. gegužės 13 d. Michailui Muravjovui suteikė ypatingus įgaliojimus slopinant sukilimą. Tų pačių metų birželio 6 d. M. Muravjovo įsakymu buvo uždarytos ir patikrintos visos krašto gubernijose veikusios fotografijos įmonės. Muravjovas laiške Vilniaus gubernatoriui rašė: Visose devyniose Vilniaus fotografijos dirbtuvėse rasta fotografijų įvairių asmenų, iš kurių aprangos galima spręsti, kad jie susiję su buvusiais įvykiais arba su dabar vykstančiu maištu. Ganėtinos šių fotografijų atsargos rodo, kad jos turi didelę paklausą, vadinasi, yra platinamos. Tai duoda daug naudos fotografams ir kartu skatina juos imtis prieš įstatymus nukreiptų veiksmų. Susipažinęs su pateikta medžiaga, nutariau nedelsdamas jas uždaryti kaip nepatikimas, užantspauduoti ir konfiskuoti visus platinamus atspaudus. Penkias fotografijos dirbtuves nurodžiau uždaryti laikinai, kol savininkai pateiks jų patikimumą laiduojančius dokumentus, užstatą nuo 200 iki 600 rublių ir raštišką pasižadėjimą paklusti įstatymams… Uždrausta gaminti ir platinti politines fotografijas, t. y. tokias, kuriose būtų užfiksuoti įvairūs maišto dalyviai arba Lenkijos politinius bruzdėjimus primenantys įvykiai… Būtina nedelsiant sunaikinti uždarytose dirbtuvėse rastas fotografijas kartu su negatyvais.“ Kauno gubernatoriaus paliepimu, panaši revizija buvo atlikta visoje gubernijoje. Ir vėlesniais metais stengtasi susidoroti su visokiais kitais pasipriešinimo fiksavimais: Vėlinių šventimu, tautinių vėliavų iškėlimu ir pan.

1863 m. sukilimo dalyviai ar vėliau priešinęsi caro režimui, kartu ir daugelis fotografų buvo ištremti. Sibiro tema nebeišnyko iš Lietuvos fotografijos. Pasipylė XIX a. tremtinių memuarai, o prie jų ir fotografijos.

Savotiškas protestas prieš okupantus buvo Lietuvos dalyvavimas 1900 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Europos tautų etnografijos skyriuje Lietuvos šviesuoliai įrengė ekspozicija, kurioje buvo demonstruojami įvairūs lietuvių tautos darbai, etnografinė medžiaga, draudžiami spaudos leidiniai, skaitomos paskaitos apie Lietuvos praeitį ir sunkią tautinę priespaudą. Dalyvavimas pasaulinėje parodoje bei JAV lietuvių veikėjo kunigo Antano Miluko išleistas Lietuviškas albumas buvo ypač reikšminga gairė, priminusi pasauliui, kad lietuvių tauta vis dar gyva ir neketina susitaikyti su nelaisve ir beteisiškumu. Po 1863 m. sukilimo tai pirmasis atvejis, kai fotografija vėl primena lietuvių tautos viltį būti nepriklausomai, puoselėti savo kultūrą.

1918 m. atgavus nepriklausomybę, fotografijos kelias prasidėjo iš naujo. Jis buvo labai veržlus, dinamiškas, kupinas ieškojimų ir eksperimentų. Pasirodė Petro Babicko autoriniai fotoalbumai su tekstais ir nuotraukomis Gintaro krantas (1932, 1938, 1958), Marių pasakos (1933). Buvo leidžiamos teminės, programinės fotografijos knygos apie Vilnių, Lietuvos kariuomenę ir kt. 1937 m. Meno ir technikos parodoje Paryžiuje už fotografijų kolekciją aukso medaliais buvo apdovanoti net 9 Lietuvos foto mėgėjų sąjungos nariai.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 metais,  baigėsi organizacinė fotografų veikla. Tačiau pavieniai fotografai ir toliau fiksavo kultūrinius, politinius įvykius, socialinį gyvenimą, kovas už Lietuvos nepriklausomybę.

Yra išlikę keliolika nuotraukų, kuriose užfiksuoti 1941 m. birželio 22–27 d. antisovietinio ginkluoto Birželio sukilimo momentai. Fotografo Vytauto Augustino nuotraukose gyventojai degina sovietinę atributiką: raudonąją vėliavą, penkiakampę žvaigždę, vadų portretus ir kt.

1941 m. birželio 14 d. prasidėjo masinis trėmimas į SSRS šiaurę. Lietuvos genocido aukų muziejuje saugomos nežinomų fotografų nuotraukos iš tremties vietų: „1941 metų tremtiniai prie Laptevų jūros“, „Grupė lapteviečių“.

1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Jonas Žitkus užfiksavo besitraukiančių bolševikų žiauriai nukankintas aukas, jų laidotuves. Nuotraukos 1941–1942 m. buvo publikuotos to meto periodinėje spaudoje ir keturių tomų leidinyje Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai (1942–1943), o 1942 m eksponuojamos ir vokiečių surengtoje propagandinėje parodoje Raudonasis teroras Lietuvoje, kuri apkeliavo visus didžiuosius Lietuvos miestus. Įdomu ir tai, kad visų šiuos įvykius užfiksavusių nuotraukų apačioje yra gerai matomas, tuo pačiu raštu užrašytas fotografo parašas. 1945 m. NKVD tardymo protokoluose randame tardytojo klausimą: „Pasakykite, kodėl pasirašėte savo nuotraukas?“ J. Žitkus lakoniškai atsakė: „Nuotraukas pasirašiau todėl, kad visi žinotų, jog tai mano darbas.“ 1945 m. sugrįžę okupantai už tas nuotraukas J. Žitkų nuteisė dešimčiai metų, konfiskavo turtą.

 Yra išlikusiųs ir Pravieniškių bei Rainių miškelio žudynių nuotraukų.

Vokiečių okupacijos metais buvo slapčia fotografuojama ir žydų getuose. Kauno Vilijampolės žydų gete fotografavęs George Kadishas dirbo inžinieriumi. Fotoaparatą jis slėpdavo po paltu ir fotografuodavo per palto skylutę. Per visas negandas išsaugoti istoriniai negatyvai buvo paskelbti Niujorke išleistoje knygoje Paslėpta istorija.

Po karo prasidėjus Lietuvos reokupacijai, krašte kilo partizaninis judėjimas. 1944–1946 m. fotografuotis vengta, todėl iš to laikotarpio turime tik pavienių nuotraukų. Okupacijos laikais buvo galima nukentėti ir už vienut vienutėlę nuotrauką. Pvz.: 1949 m. Valerija Jakimavičiūtė buvo nuteista 10 metų už talkinimą partizanams, remiantis pas nužudytą pusbrolį Stasį Jakimavičių rasta fotografija.

Partizanė Ona Lešinskytė-Akacija pasakoja, jog moterims partizanėms drausdavo fotografuotis, kad jų neatpažintų KGB ir kankinamos neišduotų kitų partizanų.

1944–1946 m. fotografuotis vengta, todėl iš to laikotarpio turime tik pavienių nuotraukų, o nuo 1947 metų jau fotografuojamasi masiškai.  Keistai atrodo tas fotografavimasis konspiracijos sąlygomis, nes fotografuojasi visi: ir vadai, ir eiliniai partizanai. Nevengiama fotografuoti vadų sąskrydžių, mokymų, pratybų, žvalgybos, žygių, susitikimų, apdovanojimų, laidotuvių, spaudos leidimo, bunkerių įrengimo ir kt.

Daugelyje nuotraukų matome uniformuotus, gerai ginkluotus partizanus, pozuojančius prieš fotokamerą: jie sustoję grupėmis, dažnai priekyje išrikiuoti sunkieji ginklai, kai kurie vaizduoja šaudančius ar šiaip demonstruoja ginklus. Pozuojama ir vaizduojant įvairią veiklą. „Dainavos“ apygardos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašo: „… Vakar visi fotografavomės, vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit parodėm štabą darbo metu. Yra išlikusi ir labai įdomi 1950 m. nuotrauka, kurioje matome partizaną, fotografuojantį savo bendražygius. Šią nuotrauką padarė greta buvęs kitas partizanas dar vienu fotoaparatu.  

Partizanams, matyt, buvo labai svarbu išlikti bent nuotraukose ir kada nors būsimoms kartoms priminti savo kovą ir žūtį. Tokios nuotraukos ir kiti dokumentai būdavo sudedami į bidonus ir užkasami tik nedaugeliui žinomose vietose ar kur kitus slepiami. Dabar dalis tų paslėptų nuotraukų jau išvydo dienos šviesą.

Panevėžietis, „Žaliosios girios“ partizanas Antanas Žygas fotografavo plačiajuosčiu Agfa fotoaparatu. Jis paliko apie 50 negatyvų ir nuotraukų. Kitas fotografas ir partizanų ryšininkas Kazys Juknevičius, veikęs Kupiškio apylinkėse, fotografavo rusišku Fotokor aparatu. Jo unikaliose nuotraukose, kurios buvo slepiamos Šepetos durpių fabrike (išliko kelios dešimtys nuotraukų ir negatyvų), užfiksuoti 1945–1953 m. Aukštaitijos partizanų šiokiadieniai.

Dar ir dabar didelės dalies partizanų fotografijų autorių pavardžių nežinome. Galime paminėti tik vieną kitą: Vytautą Gavėną-Vampyrą, fotografavusį „Tauro“ apygardos partizanus, Antaną Kraujalį-Siaubūną, turėjusį fotoaparatą Agfa ir kt. Paminėtinas ir partizanų ryšininkas bei fotografas Kazimieras Giedraitis, kuriam juostas ryškindavo žinomas kino operatorius ir fotografas Algimantas Mockus.

Laisvės kovų dalyvis Pranas Aidukas savo atsiminimuose, straipsnyje „Ilga kelionė namo“  rašo, kad 1946 m. legalizavęsis talkino partizanams: parūpindavo fotografinių medžiagų, darydavo nuotraukas. „Ryšiai su partizanais nenutrūko: buvau pagrindinis fotoaparatų, elektros baterijų bei filmavimo juostų tiekėjas. Fotonuotraukas darydavome dviese su gerokai vyresniu už mane vyru iš Mėliūnų kaimo Vladu Zaluba. Jis jau prieš karą buvo fotografas. Juostas partizanai perduodavo man, o aš eidavau pas V. Zalubą ir abu darydavome nuotraukas. Žinoma, pirmiausia įsitikindavome, ar aplinkiniuose kaimuose nėra kareivių ar stribų. V. Zaluba buvo jau atitarnavęs armijoje. Jis gyveno su senyvo amžiaus tėvu. Mums darant nuotraukas senukas eidavo sargybą, kad netikėtai nepasirodytų stribai. Padarę nuotraukas, juostelę sudegindavome.

Nuotraukose buvo užfiksuoti įvairūs susitikimai, taip pat išniekinti partizanų kūnai, sumesti ant gatvės grindinio. Niekaip nesupratau, kaip jie nufotografuodavo, nes kūnai būdavo sumetami prie stribų būstinės. Matyt, ir ten turėjo savų žmonių“.

Iš šių atsiminimų išryškėja įdomus faktas, kodėl labai mažai turime laisvės kovų negatyvų. Matyt, saugumo sumetimais dažnai juos sunaikindavo patys partizanai ar jiems talkinę žmonės.

Anykštėnas Izidorius Girčys – žinomas prieškario fotografas, prisimena, kad pokario metais važinėdamas po kaimo vietoves, susidurdavo ir su „miško broliais“. Jeigu jiems reikėdavo nuotraukų, fotografuodavo ir partizanus. Panašų faktą mini ir Vytautas V. Stanionis fotoalbume „Vytautas Stanionis. Fotografijos 1945–1959“ „Stanionis prašomas neatsisako fotografuoti nužudytų šeimų laidotuves kaime, partizanus miške“

Apie 1949 m. Joniškio valsčiuje fotografu dirbo Juozas Šakmanas, kuris lankydavosi partizanų stovyklose ir juos fotografuodavo. Fotografo vyresnysis brolis Kazys dirbo MGB, todėl visos fotografijos patekdavo į saugumiečių rankas. Partizanai ilgą laiką nė neįtarė, kad broliai Šakmanai yra išdavikai.

 Galima dar paminėti ir žinomo Joniškio fotografo Konstantino Beržino bendradarbiavimą su MGB.( Valstybės saugumo ministerija (MGB)) 1951 m. pas fotografą atėjusi moteris atnešė dešimt žuvusių partizanų Gegužio ir Kukučio negatyvų ir paprašė padaryti nuotraukas. Moteriai išėjus K. Beržinis apie tai tuojau pat pranešė MGB darbuotojams.

1950 m. JAV pirmajame numeryje žurnalo „Karys“ pasirodė pirmosios partizanų fotografijos. Vienoje – veidai uždangstyti, kitose – žuvusiojo kūnas miestelio prekyvietėje, poilsis miške.

Ilgą laiką beveik nieko nežinojome ir dar apie vieną fotografijų klodą: tremties ir lagerių nuotraukas. Kaliniai, nors ir suvaržyti lagerio režimo, nuolatinių kratų, įskundimų, dažnų pervežimų iš lagerio į lagerį sugebėdavo išsaugoti įvairiausiais keliais įsigytus fotoaparatus, slapčia fotografuoti ir perduoti juostas į laisvę, kur iš jų būdavo atspausdinamos nuotraukos.

Vienam kitam tremtiniui pavykdavo pergudrauti enkavedistus ir su savimi pasiimti fotoaparatą. Sunkiomis tremties sąlygomis, dažnai nesant elektros, galiojant įvairiems draudimams, buvo paslapčia fotografuojama, daromos nuotraukos, siunčiamos į gimtinę ar grįžtant iš tremties parsivežamos. Kol kas žinome ne visų tremtyje dirbusių fotografų pavardes, tačiau kaskart jų vis daugėja.

Galima paminėti Bronių Kazlauską, fotografavusį 1951–65 m. Krasnojarsko krašte,

kunigą Vincentą Algirdą Pranckietį, 1949–1959 m.

Baikalo žveją, kunigą Joną Augustauską, 1949–1958 m. fotografavusį Irkutsko sr., Vytautą Česnakavičių – 1947–1958 m. Tomsko srityje,

Adolfą Dargiewiczių – 1951–1955 m. Tomsko srityje,

Stanislovą Matulionį – 1949–1958 m. Irkutsko sr.,

Vilhelmą Janiselį – 1949–1958 m. Zimos mieste ir kt.

Tremties fotografas S. Matulionis pasakoja: „Svarbiausias mūsų uždavinys buvo – palikti kokį nors atsiminimą. Laiškai – viena, o fotografijos turėjo didesnę vertę. Juolab, kad tremties gyvenimo sąlygos, palyginti su Lietuva, gerokai skyrėsi. Reikėjo užfiksuoti ir įdomesnius įvykius, ir netektis. Suprantama, nuotraukų laukta ir Lietuvoje. Todėl pirmai progai pasitaikius, man, penkiolikmečiui, tėvai nupirko fotoaparatą Liubitel. Nors fotoaparatas buvo palyginti geras, bet labai stigo fotomedžiagų.

Fotografų gyvenimas sovietinėje Lietuvoje nebuvo rožėmis klotas. 1972 m. gegužės 14 d. Kaune susideginus Romui Kalantai, prasidėjo masinės eitynės. Demonstracijos, smurtas, areštai truko porą dienų. Nukentėjo per 400 žmonių. Fotografas Romas Požerskis fotografavo neramumus ir buvo suimtas. Norėdamas išgelbėti unikalią fotojuostą, metė tolyn fotoaparatą, tačiau saugumiečiai jį surado. Fotografui buvo iškelta byla už chuliganizmą, tačiau apsiribota 15 parų areštu ir pašalinimu iš Politechnikos instituto. Vėliau sudaužytą fotoaparatą grąžino, tačiau nuotraukas pamatė tik RTVi rodomoje laidoje „Kaip tai įvyko“ 2000 m.

Bene paskutinį kartą Lietuvos fotografai nuo sovietinių okupantų nukentėjo 1991 m. sausio 13-ąją, kada buvo šturmuojamas televizijos bokštas. Tą naktį ne vienas fotografas buvo sužalotas, sudaužyta ar atimta fotoaparatūra. Tačiau buvo padaryta unikalių nuotraukų (fotografai Virgilijus Usinavičius, Zenonas Nekrošius, Renatas Neverbickas ir kt.). Sovietinės kariuomenės vadai, kalbėdami per užimtą Lietuvos televiziją, aiškino, kad tai esą montažai, klastotės, tačiau fotografijos buvo nenuginčijamas įrodymas. Lietuvos fotomenininkų sąjunga (Rasa Vaitkūnaitė ir S. Žvirgždas) parengė per penketą šimtų Sausio ir kitų įvykių nuotraukų rinkinių, kurie buvo eksponuojami užsienio valstybėse ir parodė pasauliui tikrąjį okupantų veidą. Rinkinių pagrindu JAV buvo išleistas leidinys, kuriame publikuotos Sausio įvykių nuotraukos, tiesa, saugumo sumetimais nenurodant autorių pavardžių.

Lietuvos nepriklausomybės ir okupacijos laikais fotografai nuolatos fiksavo ir informavo visuomenę apie kultūrinius ir politinius įvykius, socialinį gyvenimą, kovas už Lietuvos nepriklausomybę ir tokiu būdu liudijo bei skatino tautos laisvės troškimą.