“Jis buvo litvomanas — pamišęs dėl Lietuvos idėjos”

J. Jablonskis: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“
Kauno senamiestis – tai Kauno širdis. Čia mūsų istorija, kultūra ir gyvenimas. Jis visada gyvas ir jaukus. Gatvelių labirintas itin pamiltas kauniečių ir miesto svečių, pasivaikščioti ir pabendrauti čia išeinančių kasdien. Vilniaus gatvė – pagrindinė senamiesčio gatvė. Gyvenimas čia virte verda. Ir čia pat rami, tyli Jono Jablonskio g. Ji buvo ir išliko šalutine: XV–XVII a. ji buvo vadinama „gatvele, vedančia į Šv. Mikalojų“, vėliau – Domininkonų. Šiuo metu, ji vadinama Jono Jablonskio vardu.

Apie Jono Jablonskio gyvenimą ir nuopelnus Lietuvos kultūrai išleista daug leidinių bei publikuota gausybė straipsnių. JABLONSKIS JONAS (slapyvardis Rygiškių Jonas) – Lietuvos kalbininkas, publicistas, pedagogas, vadovėlių autorius, literatūrinės lietuvių kalbos normintojas, įvairiausių mokslo sričių terminologas .
Jonas Jablonskis gyveno ir dirbo ypač sudėtingu bei pavojingu, istoriniais įvykiais išsiskiriančiu laikotarpiu. Visas J. Jablonskio gyvenimas – tai nuolatinė, alinanti, ilga ir sunki gyvenimo kelionė, kurios metu jam teko būti ir mokytoju, ir kontrabandininku, teko patirti ir tremtinio dalią.

Tikrasis pedagogo, kalbininko, publicisto, švietėjo ir mokslininko gyvenimas prasidėjo 1889 metais, kuomet Jablonskis buvo paskirtas Mintaujos (dabar Jelgava) berniukų gimnazijos graikų ir lotynų kalbų mokytoju.
Buvęs J. Jablonskio mokinys Mintaujoje, Antanas Smetona prisiminimuose rašė, apie patarimą jaunimui „Rinkitės tokį mokslą, kurį išėję galėtumėte palikti Lietuvoje, savo žmonių tarpe. Lietuvon grįžti po mokslo neužkirstas kelias gydytojui, advokatui ir kunigui“. […] Reikia pirmiausia žiūrėti ne to, kas labiausiai tinka, bet kas reikalingiausia Lietuvai.“
J. Jablonskio anūkas profesorius Vytautas Landsbergis sakė „J. Jablonskis buvo blaškomas, labai ligotas žmogus, bet turėjo idėją fiks. Jis buvo litvomanas — pamišęs dėl Lietuvos idėjos. Litvomanus galime suskaičiuoti ant rankų pirštų, bet jų dėka mes esame“.

J. Jablonskis pagrįstai laikytinas lietuvių kalbos tėvu. Kur tik dursime pirštu – ten J. Jablonskio kūryba, netgi matematikos terminai „dalinys“, „daliklis“, „dalmuo“ .
Jis pirmasis ėmė vartoti būdvardžius -apytikris, lyginis, nelyginis, veiksmažodžius: apibrėžti, kisti, skaičiuoti,spręsti. Kalbos moksle jis įvedė linksnių pavadinimus, sugalvojo terminus: kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas, , sakinio dalių pavadinimus. Sunku patikėti, kad XX amžiaus pradžioje lietuvių kalba neturėjo pirmadienio, antradienio, trečiadienio ir kitų savaitės dienų, vartoti panedeliai, utarnikai, seredos, četvergai, pėtnyčios ir t. t. Visur J. Jablonskio širdis ir ranka pridėta.

Tiktai Jono Jablonskio darbo, jo parašytų vadovėlių dėka įsigalėjo dabartinės lietuvių kalbos gramatinė ir fonologinė sandara, padėti sintaksės mokslo pagrindai., ir jo veikalais rėmėsi visi mūsų kalbos tobulintojai.
Per savo gyvenimą kalbininkas išspausdino daugiau kaip 460 straipsnių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, išvertė daugybę knygų. Bene didžiausias Jablonskio, kaip kalbininko, nuopelnas yra bendrinės lietuvių kalbos norminimas, jo suformuluoti principai ir dabar nėra praradę reikšmės. Jis apvalė bendrinę lietuvių kalbą nuo daugybės barbarizmų.
J. Jablonskis buvo anaiptol ne vien kalbos žemės žmogus, bet pirmiausia labai atsakingas lietuvis inteligentas, Lietuvos valstybės kūrėjas ir susipratęs pilietis. Jis aistringas publicistas, švietėjas, aktyvus įvairių organizacijų narys. Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
1919 m. vasarą J. Jablonskis iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Nors buvo paralyžiuotas, Jablonskis skaitė paskaitas „Saulės“ draugijos mokytojų kursuose bei organizavo lietuvių kalbos kursus. Vilniaus g./ J.Jablonskio 2 – savo bute 2 kartus per savaitę skaitydavo paskaitas studentams, juos egzaminuodavo. Čia kartais vykdavo fakulteto tarybos posėdžiai bei pasitarimai.
2010 rugsėjo 17 atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1919–1924 m. gyveno ir dirbo bendrinės lietuvių kalbos puoselėtojas Jonas Jablonskis“ .
Įdomus faktas, kad prieš tai – 1978 m.- buvo pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. 1920–1922 m. gyveno lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius”. Lenta nežinia kaip ir kur dingo.

J. Jablonskio gatvė.
Jablonkio gatvė 6, Maironio gimnazijos kieme 1921–1924 m. gyveno kalbininkas prof. Kazimieras Būga.
Lietuvos kalbininkas, vienas iš žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, profesorius. K. Būgos veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo sritys.
Domininkonų vienuolynas pradėtas statyti XVII a. pabaigoje. O XIX amžiaus viduryje (1845 m.) vienuolynas uždarytas ir kurį laiką buvo naudojamas areštuotų asmenų laikymui. Čia 1863 m. buvo kalinami sukilėliai, tarp jų tautosakininkas Antanas Juška, aviacijos pionierius Aleksandras Griškevičius. Šiame pastate dabar veikia vienuolynas.
Šioje Senamiesčio dalyje nuo XIX amžiaus iki 1976 metų buvo turgus, vėliau čia buvo Aikštė – vadinta F.Dzeržinskio vardu. Dabar čia Steigiamojo seimo aikštė, kurios pavadinimą lėmė tai, jog šalia esančiame gimnazijos pastate 1920-1922 metais dirbo Steigiamasis Seimas.
Šiandieną vaikščiojant Kauno senamiesčiu matai, kaip eina žmonės ir stebi grožį aplink. Kiek daug istorijos yra šiose gatvėse, kiek darbo įdėta į pastatus, kurie stovi jau daugiau nei šimtą metų.