Jaunųjų gyvenimas atgimsta fotografijos mene

 

Liudmila Kazlauskienė

Kauno marių pakrantėje šalia „Žalgirio“ jachtklubo penkias dienas knibždėjo fotoaparatais       „apsiginklavę“ entuziastai. Ir dieną, ir naktį spragsėjo fotoaparatų mygtukai, mirksėjo blykstės, buvo fiksuojami gražiausi vaizdai. Čia vyko IV-asis tarptautinis seminaras „Stop frame“, į kurį susirinko pusė šimto fotografijos aistruolių ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos. Seminare buvo galima sutikti ir paauglį, neseniai į rankas paėmusį fotoaparatą, ir studentą, mokslus „krimtusį“ meno ir technologijų srityje, ir mokytoją su stažu, norintį pagilinti savo žinias fotografijoje. Bendravimui netrukdė nei dalyvių amžius, nei patirtis, nei kalba, nes fotografai daugiausiai „kalba“ akimis.

Fotografijos entuziastams pritarė gamta

Esu tik prijaučianti fotografijai žmogus. Tačiau girdėdama teigiamus atsiliepimus apie jau anksčiau vykusius tokio pobūdžio seminarus, visas dienas praleidau tarp fotografų, rankose laikydama ne fotoaparatą, bet diktofoną. Buvo smalsu, kaip ieško, ką mato, pagaliau kaip įsivaizduoja ir įamžina žaviausias gyvenimo akimirkas tiek žymieji Lietuvos fotomenininkai, tiek norintys tokiais būti. Kiekvienas, turintis fotoaparatą, stengiasi nufotografuoti kuo daugiau kadrų, fiksuoja, atrodo, viską iš eilės, kas jo akimis estetiška. Bet ar tai menas?

Seminaro organizatoriai – Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai, edukologai Jonas ir Tatjana Kuzminai turi didelę panašių renginių patirtį. Jau tris dešimtmečius jie leidžia knygas, ruošia televizijos laidas, parodas, konkursus, organizuoja kūrybines stovyklas ir seminarus, kuriose visiems besidomintiems fotografija savo patirtį perteikia fotografijoje daug išmanantys ir pasiekę mūsų šalies fotomenininkai.

Rodos, kad įnoringa šios vasaros gamta pati pritarė fotografijos entuziastams. Lietus krapnojo tik vieną vakarą. Visas dienas marių vandeniu žaidė saulės spinduliai, pakrantė alsavo pušyno gaiva. Buvo palankus oras tiek paskaitoms, tiek kūrybai. Dieną – paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, portfolio aptarimai, diskusijos, bet svarbiausias tikslas – fotofilmų kūryba. Vakare – filmų peržiūra ir bendravimas. Tokia seminaro dienų kasdienybė. Dalyvių dienotvarkė buvo išties labai intensyvi, bet nenuobodi ir įtraukianti. Abejingų kūrybai ir rimtoms paskaitoms nebuvo.

Mene nėra taisyklių

Seminaras prasidėjo nuo žymiausio Lietuvos portretisto Algimanto Aleksandravičiaus paskaitos „Modernistinis portretas“. Fotomenininkas su humoru ir įdomiais palyginimais dalinosi įžymių Lietuvos ir užsienio šalių veikėjų fotografavimo subtilybėmis: „Norint sukurti žmogaus portretą, reikia iš anksto padaryti namų darbus, daug apie tuos žmones sužinoti, pasidomėti jų kūryba. O susitikus ilgai bendrauti… Fotografas turi būti plepus, kitaip neatskleisi žmogaus charakterio. Jei nori ką nors pastebėti – pasiskolink akis iš žvėries arba paukščio. Mene nėra taisyklų. Reikia išmanyti kompoziciją, žinoti diafragmą, išlaikymą, tačiau vėliau reikia klausytis širdies“.

Mintis, kad mene nėra taisyklių, pratęsė žymus peizažo meistras ir fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas. Savo paskaitoje „Lietuvos fotografijos pirmavaizdžiai ir kartotės“ jis pateikė stulbinamų dalykų. Menininkas pateikė ir palygino pavyzdžius nuotraukų, kurios buvo fotografuotos skirtingų autorių neilgo laiko tarpo arba kelių dešimtmečių laikotarpio skirtumu. Atkartoti tokio paties vaizdo neįmanoma. Kiekvienas žmogus skirtingai mąsto, kitaip mato. Netgi tuo pačiu laiku fotografuodami objektą, du fotografai tą patį kadrą padarys kitaip. S. Žvirgždas patarė visiems geriau sugalvoti ką nors savo, negu pasiskolinti iš kitų. Temos nebūna nei įdomios, nei neįdomios, būna tik blogi fotografai. Visos temos būna jau žinomos ir senos, bet turint idėją, jas galima pateikti savaip. Jei per mėnesį fotografas padaro bent vieną vertingą kadrą, tai yra didelis pasiekimas.

Kiekvienas autorius turėjo bent vieną „perliuką“

Tuoj po žymių fotomenininkų paskaitų prasidėjo seminaro dalyvių portfolio peržiūra. Pirmąją dieną savo darbus parodyti panoro 10 autorių, kurie pateikė pavienių fotografijų kolekcijas arba vienos idėjos apjungtas nuotraukų serijas. Buvo daug konstruktyvios kritikos ir objektyvių pagyrimų. Pastabos buvo išsakytos korektiškai, ieškant kiekvieno autoriaus kūryboje kažko pozityvaus. Fotomenininkai-vertintojai visų, be išimties, autorių kūryboje pastebėjo vieną trūkumą – foto serijų nebuvimą, vieno žanro ir stiliaus neturėjimą. A. Aleksandravičius sukritikavo fotografavimą „sumuštinių principu“. Jo pastebėjimu „tai vaikiška vėjaraupių liga, kurią reikia persirgti“. Nuotraukų atranka yra labai sunkus ir sudėtingas dalykas. Siekiant gero rezultato reikia kritiškai vertinti visus savo darbus, negailestingai atmesti nuotraukas pradžioje, tarytum, užsidėjus raudoną, o po to dar kartą, bet jau žalią vertintojo kepurę. Tik po tokios griežtos atrankos liks geri darbai. Peržiūrėję apie 300 nuotraukų, abu fotografijos profesionalai pripažino, kad kiekvienas autorius turėjo savo „perliukų“, todėl buvo nutarta paskirti „auksinio kadro“ ir „auksinės serijos“ nominacijas.

Pirmos dienos portfolio nuotraukų peržiūroje, abu fotografijos profesionalai atkreipė dėmesį į Dianos Teriochinos kadrą su taurėmis. S. Žvirgždas jį pavadino muzikiniu, o A. Aleksandravičius jam skyrė „auksinio kadro“ nominaciją. Vaizdas su tvarkingai išsirikiuotomis raudono vyno pripildytomis taurėmis, buvo užfiksuotas Ramūno Danisevičiaus fotografijos parodos atidaryme. Pamačius šį vaizdą, merginai iškilo asociacija – permatomi stiklai, raudonas vynas ir balta staltiesė, tarsi trapus gyvenimas. Taures lengva paversti šukėmis kaip ir patį gyvenimą.

S. Žvirgždas „auksinį kadrą“ skyrė Monikai Balukevičiūtei iš Širvintų rajono Gelvonų miestelio už nuotrauką „Trys merginos“ . Tai simultaninis portretas, darytas analoginiu būdu. Trys merginos – tai vienoje nuotraukoje sudėti tos pačios merginos atvaizdai, bekeičiantys kūno padėtimi ir judėjimo trajektorija. Autorė pasakojo, kad ji taip fotografavo savo draugę, tikėdamasi, kad kadras bus kaip iš siaubo filmo – judės ir gąsdins. Deja, fotonuotrauka gavosi nuotaikinga.

Renkant „auksinę seriją“ abejonių nekilo dėl Kauno Veršvų vidurinės mokyklos dailės mokytojos Vidos Gužienės kolekcijos „Žaliai“. Fotomenininkas A. Aleksandravičius jai skyrė „auksinės serijos“ nominaciją. Nuotraukos nufotografuotos šalia Pažaislio vienuolyno ansamblio esančiame vandens telkinyje. Vasarą vanduo pasidengia mažais žaliais augalais, kurie sukuria nerealų, fantastinį žalią pasaulį. Mokytoja pasakojo, kad tokius vaizdus užfiksuoti pavyko tik paskutinį kartą, nors yra fotografavusi šią vietą skirtingais metų laikais.

S. Žvirgžas „auksinės serijos“ nominaciją už seriją „Kelionė erdvėje“ skyrė moksleivei Marinai Bordakovai iš Ukrainos. Jis pagyrė autorės nuotraukas už profesionalumą, sugebėjimą perteikti mintis, pasinaudojant naujausiomis technologijomis. Jaunoji fotografė, pasitelkdama skaidres ir muziką, iš penkiolikos kadrų sukūrė filosofinį ir nostalgišką fotopasakojimą apie namų ilgesį, kelią į jį, ir stebuklo, kuris tuoj pat įvyks, laukimą.

Fotofilmai ir kiti malonūs dalykai

Ar žinojote, kad kartais per kelias sekundes galima pamatyti tai, kas realiame gyvenime gali trukti valandų valandas ar net dienas? Tai galima padaryti panaudojant fotografiją ir mokant dirbti paprastomis „Windows Movie Maker“, „SONY Vegas“ arba sudėtingesnėmis „Mokintosh“, „Adobie Premier“ programomis. Seminaro metu vaizdo inžinierius Vigmantas Balevičius praktiškais pavyzdžiais dalyvius mokė iš daugelio atskirų kadrų sukurti dinamišką mini siužetą – fotopasakojimą su garsu ir/ar tekstu. Apie estetinę fotofilmų prasmę pasakojo Tatjana Kuzmina. Rodydama mokinių sukurtus filmus, ji aiškino už ką vertinami fotofilmai. Svarbiausias dalykas – bendros nuotaikos perteikimas, mini istorijų su netikėtomis mintimis pasakojimas. Ją perteikti galima per 1-5 minutes, pasitelkiant nuo 200 iki 1000 kadrų. Kad filmas užvaldytų žiūrovą, reikia atrasti gerą idėją, nufotografuoti ir sudėti tarpusavyje derančias nuotraukas ir priversti jas judėti tam tikru ritmu.

Tuoj po paskaitų apie fotofilmų kūrimą būrėsi dalyvių grupės savo idėjų įgyvendinimui. Kūrybinėms grupėms užduotys buvo ne per lengviausios. Kai kurie kūrėjai prisipažino, kad kartais tekdavo miegoti tik po 3 valandas, o kai kas montavimui skyrė ir paskutinę naktį. Lengviau sekėsi dirbti kuriant vaizdo filmukus. Jau patį pirmąjį vakarą labai operatyviai du vaizdelius emigracijos tema sukūrė jungtinė jaunuolių komanda, vadovaujama mokytojo Henriko Vaišnoro iš Elektrėnų. Filmukai, priverčiantys susimąstyti, kodėl jaunimas masiškai išvyksta į užsienį, buvo parodyti kitą dieną diskusijos metu.

Ne visi bus fotomenininkais, bet kuo prastesnė fotožurnalisto profesija? Apie fotografijos ryšį su žurnalistika, nuotraukų svarbą ir reikšmę spaudoje ir intermeto portaluose buvo papasakota paskaitose, kurias vedė l.rytas.lt korespondentės Sigita Purytė ir Rūta Mikolaitytė, taip pat Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Jaunoji korespondentė S. Purytė, turėdama nemažą praktinę patirtį didžiausiuose Lietuvos dienraščiuose, gyvais pavyzdžiais iliustravo, kaip šalia tekstų atsiranda nuotraukos. Ji įrodė, kad interneto portaluose nuotraukos kartais gali būti vertingesnės už tekstą. D. Radzevičius papasakojo apie spaudos fotografų klubą. Kalbėdamas apie žurnalisto etikos taisykles, jis priminė atsakomybę už nuotraukų autorystę. Jo manymu, fotografija iš visų dalykų yra galingiausia, nes fiksuoja įspūdžio momentą. Ji yra tarsi grynuolis ir turi daug galimybių. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į nuotraukų estetiškumą. Po susitikimų su žurnalistais sekė karštos diskusijos apie jaunimo emigraciją ir apie žurnalisto profesijos privalumus ir trūkumus. Diskusijas moderavo televizijos laidų kūrėjų studijos narė Aistė Ramanauskaitė, padedama vadovės Danguolės Čiurlionienės. Šios diskusijos rodomos jaunimo interneto svetainėje www.kadras.lt.

Laimėjo tie, kurie atrado savo fotografijos kryptį

Seminaro dalyvių portfolio peržiūra vyko ir trečią seminaro dieną. Vienuolikos autorių darbuose, vyravo peizažo ir portreto žanrai. Šįkart jaunųjų fotografų kūrybą vertino ne mažiau kompetentinga komisija iš VDU – mokslų daktaras Tomas Pabedinskas ir profesorius, fotomenininkas Romualdas Požerskis. Stabtelėdami prie kiekvieno autoriaus darbo, vertintojai išsakė savo nuomonę, dalijo patarimus. “Fotografijoje svarbiau yra ne tiesmukiškas buitinis vaizdas, o tapybiškumas. Kita vertus fotografai privalo dirbti taip, kad jiems pavydėtų dalininkai“ – savo mintis išsakė R. Požerskis. Keista buvo tai, kad fotografijos profesionalų atsiliepimai apie kai kurias nuotraukas kardinaliai skyrėsi. „Pasitaiko atveju, kai Tomas tvirtina, kad tai menas, o man atrodo, kad tas pats darbas – niekam tikęs“, – kalbėjo R. Požerskis.

Po peržiūros Tomas Pabedinskas nominaciją „Auksinis kadras“ skyrė Vladislavo Pavlovičio nuotraukai „Senamiesčio etiudas“. Moksleivis iš Rygos savo nuotraukoje pavaizdavo tiltą su tvorele. Geru rakursu padarytas kadras atskleidė labai išraiškingą tvorelės ornamentiką. R. Požerskis savo balsą atidavė Gabrielės Niekytės iš Musninkų fotonuotraukai „Vištos kelionė“ ir pasiūlė šią temą pratęsti ir išplėsti. Mergina, fotografuojanti daugiausia fotoreportažus, užfiksavo vištą, ramiai einančią siauru apsnigtu keliuku, krintant snaigėms.

Skiriant nominaciją „Auksinė serija“ taip pat nesutapo vertintojų nuomonė. T. Pabedinskas savo balsą atidavė Viktorijos Exta iš Latvijos nuotraukų serijai „Žmonės“. Fotografijos specialistas įvertino viešnios iš Rygos profesionalumą. Nespalvotos nuotraukos darytos juostiniu fotoaparatu ir atspausdintos ant tradicinio foto popieriaus. Viktorija yra baigusi audiovizualines studijas ir jau pasirinkusi savo mėgstamą reportažinį žanrą. Fotografė pateikė visą pluoštą nuotraukų iš Rygos gatvių ir kaimo žmonių gyvenimo, kuriuose pavaizduoti paprasti tipažai kasdienėje aplinkoje.

R. Požerskis „Auksinės serijos“ nominaciją skyrė vilnietei Gabijai Kuodytei už nuotraukų seriją „Mados fotografija“. Tai kelis metus darytos nuotraukos, kuriuose pasakojama apie kosmoso, militaristines ir kitas madas. Kiekvienoje nuotraukoje profesionaliai surežisuota aplinka, sumodeliuotos šukuosenos ir apranga. Mergina pati labai domisi mada, savo fotografijoms kurti turi nuolatinius modelius, sugalvoja neįtikėtinas temas.

Apibendrindamas portfolio darbų peržiūras, T. Pabedinskas pastebėjo, kad jaunimas labai mėgsta eksperimentuoti. Seminare geriausiai pasirodė tie, kurie atrado savo temas, pasirinko savitą stilių. Abu fotografijos profesionalai pripažino, kad geriausiai pasirodė svečiai iš užsienio, nes jie atsivežė nuoseklias ir įsimintinas serijas. Tai yra, galbūt, todėl, kad jiems tai metų įvykis ir jie tam gerai pasiruošė.

Paskaitoje“ Šiuolaikinės fotografijos vystymosi tendencijos“ Tomas Pabedinskas pasakojo apie šiuolaikinės fotografijos atsiradimą, kaip vystėsi ir keitėsi meninės ir reportažinės fotografijos žanrai. Į klausimą: “Ar ateityje klasikinę fotografiją išstums šiuolaikinės fotografijos kryptys?“, lektorius atsakė: „Nors fotografija ar kiti menai sparčiai kinta, tačiau tai nereiškia, kad prieš tai buvusios kryptys yra išstumiamos, tampa mažiau vertingos ir yra pamirštamos. Žinoma, fotografija keisis, bet to nereikėtų suprasti, kaip nuolatinio ankstesnių pasiekimų neigimo. Būtų blogiau, jei kūryboje naujovių nebūtų.“

R. Požerskis paskaitoje „Fotografijos technologijų vystymasis“ reziumavo, kad fotografijoje svarbiausia ne technologijos, o meniškumas, mintis ir kūryba.

Fotografijos ribos labai išplėstos

Daugelis fotografijos mėgėjų ir seminaro dalyvių yra pamėgę fotoreportažo žanrą. Plačiau su gatvės fotografijos subtilybėmis savo paskaitoje klausytojus supažindino Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis. Kalbėdamas apie praeitame šimtmetyje atsiradusią gatvės fotografiją, fotomenininkas pateikė tokios fotografijos pavyzdžių, paminėjo žymiausius autorius. Pradedant praeito amžiaus trečiu dešimtmečiu, fotografai buvo ne vien reporteriais, dokumentalistais, bet stengėsi papasakoti apie laikmetį, situaciją, kurioje atsidūrė. Jau tada buvo pritaikomi vizualiojo meno kanonai, svarbus dėmesys skiriamas kadro kompozicijai. Lektorius stebėjosi, kad buvo tokių fotografų, kurie nejautriomis medžiagomis sugebėjo atvaizduoti tai, ko mes šiandien nesugebame perteikti turėdami moderniausias technologijas. „Šiandien fotografijos ribos kiek išplėstos. Neegzistuoja lemiama akimirka. Nebesvarbu ar fotografas pats nuspaudžia mygtuką, ar veiksmas atsitiko savaime, ar buvo surežisuotas, pasamdyti profesionalūs aktoriai, suvaidintos gatvės scenos. Svarbu tai, kad fotografas yra tos scenos autorius“, – konstatavo G. Česonis.

Paskutinę seminaro dieną vyko čia sukurtų fotofilmų peržiūra ir apdovanojimai. Žiūrovų vertinimui buvo pademonstruota 17 filmukų, sukurtų per keturias seminaro dienas tiek pavienių autorių, tiek jungtinių komandų. Vertintojų komisija, sudaryta iš fotomenininkų G. Česonio, Tatjanos ir Jono Kuzminų išrinko tris geriausius. Juos vertinant buvo atsižvelgta į autorių kūrybiškumą, stiprias siužetines linijas, fotografiškumą, gerą kadruotę.

Pirmą vietą laimėjo bendras viešnių iš Sankt Peterburgo Annos Laurinavičiūtės ir rygietės Viktorijos Exsta filmas „Šuolis“. Peržiūroje šis merginų sukurtas fotofilmas, pasakojantis apie mimus, prikaustė visų seminaro dalyvių dėmesį. Jis įdomus tuo, kad autorės siužetines scenas fotografavo ekskursijos po Kauną metu. Su mimų kostiumais ir grimu, įsiamžinusios prie paminklų, fontano ir kitų vietų, jos nepabijojo šokiruoti praeivių. Merginos pasakojo, kad filmas turėjo būti liūdnas ir priversti susimąstyti apie susvetimėjimą, vienišą žmogų, kuris niekur negali pritapti. Tačiau sumontavus scenas, filmas gavosi linksmas. Fotomenininkas G. Česonis pripažino, kad šis fotofilmas turi būti labai svarbus Kaunui tuo, kad primena 7–ame dešimtmetyje mieste veikusį Modrio Tenisono pantomimos teatrą.

Antrąją vietą užėmė Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos kūrybinės grupės, pasivadinusios „Naktibaldos“, produktas „Kai trūksta“. Nuotaikingame filmuke, pasakojančiame apie vaikinų svajonę, išnaudotos begalinės metodo „stop motion“ (taip visame pasaulyje vadinai foto filmai) galimybės. Netgi darant titrus nenaudotas dirbtinis šriftas, o išlankstomas popierėlis ir jame atsiranda užrašas. „Autoriai su humoru pasakoja apie tai, kas vyksta sapne. Dėl to ir patiems kyla noras svajoti, kad tai, kas vyksta sapne – būtų tikrovėje. Filmas turi aiškią idėją, todėl žiūrint atitrūksti nuo tikrovės ir įsijauti į ją. Reginiui pasibaigus, jį norisi dar žiūrėti“, – taip grupės „Naktibaldos“ kūrinį apibūdino Gintaras Česonis.

Už trečią vietą apdovanotas Janos Lohde iš Klaipėdos ir Olego Zybailo iš Vilniaus filmas „Between dreams“. Tai foto pasakojimas apie merginos iliuzijas, tarytum sapnuose pralekiančius gyvenimo vaizdus, vaizduojančius merginos svajones. Vertinimo komisija įvertino gerą autorių fotografinį regėjimą, vaizdo matymą, puikią siužetinę liniją ir tinkamai parinktą garso takelį.

Geriausiu mokytojų sukurtu filmu pripažintas Jurgitos Stravinskienės filmas “Vasaros etiudas“. Filmas nukelia į vaiko muzikanto kasdienybę, daugybę valandų praleidžiant su smuiku.

Seminaro metu specialiais „Geriausio globėjo“ prizais buvo apdovanoti fotografijos mokytojai. Tai foto studijos „Mes“ iš Ukrainos vadovė Liubovė Bespala, Kauno moksleivių techninės kūrybos centro Meninės fotografijos studijos vadovė Tatjana Kuzmina ir pedagogė iš Lenkijos Joana Chudy.

Meno kritikas Tomas Pabedinskas apibendrindamas šių metų seminarą „Stop frame“ pabrėžė, kad tai ne tik būsimų kūrėjų fotografų mokykla, bet ir bendravimo, apsikeitimo idėjomis ir požiūriais į gyvenimą erdvė: „Seminaras taip pat svarbus tuo, kad ugdo kūrybinę fotografiją suprantančią auditoriją. Net jei tik nedaugelis iš seminaro dalyvių taps rimtais fotografais, tikiu, kad ateityje jie turės daugiau galimybių suprasti ir pasidžiaugti įvairių krypčių fotografija. Svarbu, kad patys jaunieji kūrėjai būtų motyvuoti, suprastų, ko nori iš seminaro ir pasisemtų jame norimos patirties“.