Interviu su teatrologu Luku Alsiu

Teatrologas Lukas Alsys – krimto aktorystė mokslus, dirbo teatre, vėliau studijavo teatrologiją.
Požiūris į tą patį kūrinį iš skirtingų taškų, pasak Luko Alsio, yra pagrindinis teatrologo įrankis.
Festivalio „Nerk į teatrą 2020“ jaunųjų kritikų dirbtuvėse su teatrologu Luku Alsiu lankėsi Kauno MTKC kino studijos „Kadras“ kadro TV grupė.

Su teatrologu Luku Alsiu kalbėjosi Samantha Cugino.
Filmavo Aida Solovjovaitė, Rugilė Brukaitė, Miglė Kertenytė.

Kodėl nusprendėte būti teatrologu?
–Teatrologu nusprendžiau būti, todėl, kad supratau, jog ši profesija iš tikrųjų gali leisti pažvelgti į teatrą pro tam tikrą rakto skylutę. Pamatai paslaptis, kurios kartais nepasimato eiliniam žiūrovui. Mane sužavėjo šita profesija, nes čia gali užsiimti teatru, tirti teatrą, žiūrėti kokios problemos yra teatre, kokios problemos yra visuomenėje ir kaip teatras padeda spręsti mūsų problemas gyvenime.
Ar būti teatrologu sunku?
– Aš manau, bet kuri profesija yra sunki, jei tu nuoširdžiai stengiesi dirbti tai su meile, daryti tai su visišku atsidavimu. Teatrologo darbas irgi yra be galo sudėtingas, reikalauja ne tik kažkokių konkrečių žinių, pavyzdžiui, kaip matematikoje – užtenka plius, minus žinoti, matematikos pagrindus ir jis jau supras tai ką daro. Teatrologas iš esmės turi žinoti labai daug – tiek istorijos, tiek teatro teorijos, tiek kultūros istorijos – platus spektras, kuris reikalauja labai stipraus analitinio žvilgsnio tam, kad visą istoriją ir visą teoriją, kurią žinai galėtum sutalpinti į vieno spektaklio rėmus.
O ar norėtumėt būti kuo nors kitu?
– Aš per savo gyvenimą, taip nutiko, kad išbandžiau būti daug. Baigiau vaidybos studijas, kelis metus aktyviai atvaidinau – pabandžiau ir nepatiko. Tapau teatrologu, tuo pačiu esu dėstytojas, spektaklių prodiuseris ir daugybės įvairių kitų veiklų veikėjas. Dabar nemąstau, kad norėčiau tapti kažkuo kitu. Teatrologija yra tai, kas mane veža.
O kodėl jums nepatiko vaidyba?
– Vaidyba man ne, tai, kad nepatiko, joje nesijaučiau laimingas. Supratau, kad matau savo klaidas, matau kolegų klaidas. Man pasidarė įdomu ką būtų galima padaryti, kaip tapti kažkokiu patarėju. Ne režisieriumi, bet patarėju, kuris galėtų pasakyti iš kur kyla viena ar kita problema ir, kaip tą problemą reiktų išspręsti.
O galbūt skaitote knygas?
– Žinoma knygas skaitau.
Kaip manote ar svarbu skaityti knygas?
– Žinoma, be jokios abejonės. Pradedant nuo pačių paprasčiausių ir populiariausių knygų, vien tam, kad turiningai praleisti laisvalaikį. Sako ,,tie, kas daug skaito geriau rašo, geriau kalba”. Svarbiausia, aš manau, knyga yra vertybė, tai galimybė kaip ir teatre pabūti pačiam su savimi, pasižiūrėti kas vyksta scenoje. Skaitant knygą galima sužinoti daugiau apie save, galima tyliai apmąstyti, kodėl personažas elgėsi taip, o ne kitaip, ir galbūt tame personaže pamatyti save.
Ačiū.