Fotografų ir kino kūrėjų seminaras „Stop frame“

nr-6Kauno Žalgirio jachtklubas, nurimo po penkias dienas trukusio (birželio 13-17 d.) fotografų ir kino kūrėjų antplūdžio – antrojo tarptautinio seminaro „Stop frame“. Per mažiau nei savaitę nufotografuotų kadrų skaičius drąsiai galėtų būti įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą dėl vienos paprastos priežasties. Fotografai neapsiribojo tradiciniu bresoniškuoju (Henri Cartier Bresonas – žymiausias XX a. fotografas) lemiamo momento fiksavimu.Pagrindinė kūrybinės stovyklos užduotis – sukurti fotofilmą, naudojant šiuolaikines skaitmenines technologijas. Fotofilmas – tai tarpdisciplininio meno kūrinys, kuriame apjungta fotografija, muzika ir netgi  tekstas. Tradicinėje fotografijoje yra užfiksuota viena akimirka, o foto filme iš daugelio atskirų fotokadrų sukuriamas dinamiškas mini siužetas – fotopasakojimas su garsu ir/ar tekstu. Vieno fotofilmo kūrybai gali būti panaudojama nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių kadrų. Toks fotografijos panaudojimo būdas kai kuriuos dalyvius gąsdino, tačiau kartu ir viliojo fotografams nebūdingu kūrybos metodu ir visiškai neįprastu rezultatu.

Seminare dalyvavo apie 100 entuziastų ne tik iš įvairiausių Lietuvos miestų, bet ir iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos. Netradicinis fotografijos seminaras išsiskyrė ir netradicine margaspalve auditorija – nuo 14-os metų jaunimo, dar tik tebeieškančio savo gyvenimo kelio, ir studentų, pasirinkusių studijas meno ir technologijų srityse, iki pedagogų su 25-ių metų darbo stažu. Didžiąja dalį dalyvių čia subūrė III tarptautinis jaunimo fotografijos konkursas „Jaunas žmogus XXI amžiuje“. Renginio metu buvo apdovanojami šio konkurso laureatai, o patiems aktyviausiems atiteko prizai – jie galėjo nemokamai dalyvauti šiame seminare-plenere.

Seminaras prasidėjo nuo paskaitų, nagrinėjančių esminius klausimus: kaip statiškus fotografinius vaizdus priversti judėti arba kuo fotofilmas skiriasi nuo video filmo. Visas abejones išsklaidė ir seminaro dalyviams  į rūpimus klausimus atsakė šio renginio sumanytojai, edukologai, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai Tatjana ir Jonas Kuzminai bei vaizdo inžinierius Vigmantas Balevičius. Ši kūrybinė grupė inovatyvią fotofilmų kūrybos temą gvildeno jau du metus ruoštoje TV laidoje „15 min. apie fotografiją“, o praėjusių metais rugsėjį. M. Žilinsko galerijoje suorganizavo pirmąjį tarptautinį fotofilmų kūrybos festivalį „Stop frame“. Festivalio darbus tuomet vertinęs fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis reziumavo, kad „prie fotofilmų kūrybos pradininkų galima priskirti XIX a. pabaigos eksperimentatorius, kurie mėgino žirgo, paukščio ar žmogaus judesį pagauti fazėmis. XXI amžius į tokius senus eksperimentus atsigręžia, ieškodamas naujos erdvės medijoms, o ypač tarpmedijiniams ryšiams“.

Pirmąją dieną užbaigė seminarui atrinktų fotofilmų peržiūra, kurios pagrindinis akcentas – fotofilmo etalonu tituluojamas Jūratės Samulionytės 15 minučių trukmės kūrinys „Nerutina“, pelnęs apdovanojimus jau ne viename festivalyje Lietuvoje ir už jos ribų. Kuriant šį filmą per 9 dienas buvo užfiksuota daugiau nei 80 tūkst. kadrų, o vaizdo ir garso įrašai bei montažas užtruko apie 2 mėnesius.

Seminaro metu siekiant detaliai išaiškinti fotofilmų kūrybos prasmę, esmę ir sąlytį su kitais menais buvo panaudotas sugretinimo metodas. Tuo pačiu metu jachtklube vyko kino stovykla, kurioje dalyvavo dvi dešimtys vaidybinio kino studijos „Kadras“ jaunųjų kūrėjų. Greičiau nei per savaitę buvo sukurti 7 trumpo metražo filmai, kurie demonstruojami ir vertinti paskutinę projekto dieną. Toks gretinimas leido pajusti akivaizdų skirtumą tarp tradicinio kino ir modernaus filmo imitavimo fotografijos pagalba.

Seminaro metu nebuvo atsisakyta analizuoti ir tradicinės fotografijos. Antrąją dieną dalyvius nudžiugino Lietuvos fotomenininkų sąjungos atsakingasis sekretorius, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas. Po paskaitos „Ar buvo modernizmas Lietuvos fotografijoje“ įvyko fotografijos aistruolių nekantriai laukta „portfolio“ darbų peržiūra. Lietuvių, anglų, rusų ir lenkų kalbomis bemaž tris valandas be pertraukos trukęs užsiėmimas įtraukė visų šalių atstovus. Analizuotų darbų spektras labai platus tiek pateikimo, tiek dalyvių patirties požiūriais. Nuo tradicinių popierinių atspaudų iki skaitmeninių medijinių fotopasakojimų su tekstais. Nuo pirmus žingsnius nedrąsiai žengiančių entuziastų nuotraukų iki profesionalių, tarptautinį pripažinimą pelniusių, darbų.

„Portfolio“ pristatymus pradėjusi Sankt-Peterburgo atstovė Lera Mostovaja, pateikusi dvi skirtingas serijas su melancholiškais mažo miestelio žiemos vaizdais ir didmiesčio naktinio gyvenimo dinamiškais motyvais, išklausė argumentuotas peizažų meistro S. Žvirgždo pastaboa dėl komponavimo, idėjos užbaigtumo ir perteikimo, apsisprendimo, kadrų atrankos, spalvotų ir nespalvotų vaizdų samplaikos ir dermės. Maksimas Vohinas iš Zaporožės (Ukraina) sužinojo, kad nuotraukų atranka, kaip medaus statinė, kurią gali sugadinti vos keli nevykę kadrai. Jevgenijus Ovečkinas iš Rusijos šiaurinės sostinės (beje ką tik baigęs Sankt-Peterburgo žurnalistikos universitetą) pateikė keletą profesionalių dokumentinių serijų ir buvo pagirtas, kaip profesionalus žurnalistas, tačiau jam teko kritikos dėl per ilgų įžanginių tekstų, nes fotografija privalo kalbėti vaizdais, o ne raidžių ornamentais. Stebėdamas Ninos Leščiuk iš Kijevo instaliaciją apie skausmingus Černobylio avarijos padarinius, lektorius atkreipė dėmesį, kad nepageidautina realius fotografinius dokumentinius vaizdus painioti su virtualiais. Kolekcija būtų geresnė, perskirta į du blokus: reportažinį ir eksperimentinį. Lenkijos nacionalinės kino, televizijos ir teatro mokyklos Lodzėje studentė Karolina Jonderko buvo visapusiškai įvertinta už kelias brandžias serijas: iki ašarų jaudinančias neįgaliųjų vestuves, eksperimentinę aktų seriją Berlyne, natūralistines kiaulių skerdynes Serbijoje ir gedulingas prezidento laidotuvių akimirkas Lenkijoje po lėktuvo katastrofos Katynėje. S. Žvirgždas akcentavo, kad tai įdomūs vizualūs pasakojimai, kuriuose jaučiamas autorės ir fotografuojamo  objekto santykis. Latvė Anetė Šmitė pateikė portretų seriją, būdingą Latvijos fotografijos mokyklos stiliui, tačiau jos kolekcijoje pasigesta vientisumo ir koncentravimo. Maskvietės Anastasijos Ašman darbuose jautėsi sąšauka su avangardinės fotografijos autoriais. „Portfolio“ peržiūrą baigė mūsų šalies atstovas Mindaugas Ažušilis, jau įsitvirtinęs Lietuvos fotografijoje. Jis pasigedo griežtesnės savo darbų kritikos.

Baigdamas beveik 3 valandas trukusią nuotraukų peržiūrą-aptarimą S. Žvirgždas kreipėsi į seminaro dalyvius: „Jūs čia išmoksite ir fotografijos, ir susirasite naujų draugų, o tai ir yra šio renginio pliusas“.

Pažintį su skaitmeninėmis technologijomis praplėtė fotomenininko Gintaro Česonio paskaita „Fotografija ir šiuolaikinės medijos“. Idėjos brandintos dalyvaujant praktiniuose ir kūrybiniuose užsiėmimuose su režisieriais Vytautu Balsiu ir Nerimi Akelaitiene, aktoriais Ramūnu Šimukausku ir Aleksandru Kleinu.

Didžioji seminarų dienų dalis ir dar tiek pat nakties laiko skirta kūrybiniam darbui. Neprireikė Petrašiūnų mokykloje skirtos kompiuterinės klasės, nes didžioji dalis seminaro fotofilmų kūrėjų pasirūpino nešiojamais kompiuteriais. Kam laukti nustatyto laiko dirbti klasėje, jeigu gera idėja gali netikėtai sukirbėti sėdit Kauno marių pakrantėje?

Seminaro kūrybinė veikla susieta su turininga pažintine kultūrine programa. Užteko laiko ekskursijai po Kauną, naktiniam pasivaikščiojimui po Laisvės alėją, apsilankyta simfoniniame koncerte „Requiem“ Pažaislio vienuolyne, o po  pusiaunakčio padainuota karaokės klube.

Baigiamasis paskaitų ciklo akcentas –  disputas „Pasakojimas fotografijoje:  lemiamas momentas ar atvaizdų seka“. Jo autorius, fotografijos mokslų daktaras Tomas Pabedinskas apibendrino šio seminaro esmę: „Kaip ir daugelyje kūrybinių dirbtuvių, taip ir tarptautiniame fotografijos seminare „Stop Frame“, manau, didesnę reikšmę turi ne seminaro rezultatai, bet jo eiga, pats kūrybinis procesas. Kaip tik jis leidžia kuriant bendrauti, pažinti šalia esančius žmones, betarpiškai pajusti jų požiūrį į gyvenimą ir kūrybą. Tai, savo ruožtu, padeda jauniems žmonės augti kaip asmenybėms ir, be abejo, tobulėti kūrybos srityje. Norisi tikėti, kad bent daliai dalyvių seminare įgyta patirtis taps pagrindu ir įkvėpimu toliau kurti ir kūryboje kelti aktualius klausimus bei ieškoti prasmingų atsakymų. Visa tai įgyja dar didesnės reikšmės dėl to, kad stovykla tarptautinė – galimybė pajusti kultūrinių kontekstų skirtumus ir jų įvairovę jauniesiems kūrėjams ypač svarb plečiant akiratįo ir objektyviau vertinant savo darbus.“

Baigiamasis, labiausiai visų laukiamas, momentas – seminaro-plenero metu sukurtų filmų peržiūra ir vertinimas. Iš keturių dešimčių darbų išrinkti ir apdovanoti 3 geriausieji. Vertinimui vadovavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis – jis paskelbė geriausią darbą ir pabrėžė, kad jo idėja išbaigta, vaizdas estetiškai suvaldytas. Nugalėtoju pripažintas vilniečių Gabrielės Gurčiūtės, Gretos Cibulskaitės, Gretos Janutytės ir Roko Mičiudos nuotaikingas filmas „Closer“. Visi filmo autoriai yra Respublikinio mokinių informavimo ir techninės kūrybos centro fotografijos ir medijų būrelių nariai. Antra vieta skirta jungtinės tarptautinės kūrybinės komandos nariams Ninai Liščiuk (Ukraina), Darijai Čerkes (Baltarusija) ir Anetei Šmite (Latvija) už fotofilmą skausminga karo tema „Paslėptas nerimas“. Trečia vieta džiaugėsi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos moksleivė Liepa Grušaitė už filmuką  „Žmogus atbulai“. G. Česonis akcentavo, kad gero fotofilmo pagrindas – vykusiai sukomponuotas fotografiškas kadras, paprasta, kartais net minimalistinė idėja, o jo kūryba turėtų prasidėti nuo grynosios fotografijos studijavimo.

Seminarui pasibaigus rengėjai – Kauno jaunimo žiniasklaidos centras ir Kauno moksleivių techninės kūrybos centras – priminė dalyviams apie šių metų rugsėjo pabaigoje organizuojamą antrąjį tarptautinį fotofilmų festivalį „Stop frame“. Iniciatyvą apibendrino VDU lektorius Tomas Pabedinskas:

„Šiandien kalbėti apie skirtingų menų šakų konkurenciją, tikriausiai, nebūtų visai tikslu. Šiuolaikinės kūrybos kontekste labiau tiktų akcentuoti skirtingų menų ir medijų susiliejimą, sintezę. Griežtos ribos tarp skirtingų kūrybos sričių dabar nėra tokios reikšmingos kaip anksčiau, o „tarpmedijinė“ kūryba, kuria minėjo S. Valiulis, iš tiesų yra ypač aktuali. Šiuo požiūriu fotofilmas – kaip viena iš galimų tarpdisciplininių kūrybos formų – taip pat gali būti savaip reikšmingas. Nors formaliu, techniniu požiūriu fotofilmas jis galbūt ir primena XIX a. eksperimentus, nūdien jaunam kūrėjui, ko gero, svarbūs jau kiti tokių eksperimentų aspektai, nei praėjusio amžiaus fotografams. Šiandien galimybė per sekundę užfiksuoti daug kadrų, perteikti judantį vaizdą jau nieko nebestebina, tokia technika visiems įprasta. Tačiau dabar kūrėjams kyla naujų uždavinių: kaip jungti kadrus, kaip montuoti jų sekas, kad fotofilmas būtų ir vizualiai išraiškingas, ir perteiktų prasmingą bei originalų pasakojimą, autoriaus mintis ir išgyvenimus. Be to, fotofilmas ypatingas ir tuo, kad jo kūrėjams leidžia labai aiškiai suprasti vadinamosios tarpmedijinės kūrybos specifiką. Tai nėra nei statiška fotografija, nei judantis vaizdas, kaip pavyzdžiui kine ar video mene. Iš esmė čia susiduriama su dviejų labai skirtingų meno formų sinteze – fotografija yra „nelaikinis“ menas, ji neturi trukmės. Filmas, priešingai, tęsiasi laike, turi savo trukmę. Todėl autorius, kurdamas fotofilmą, gali perprasti ir fotografijos, ir judančio vaizdo teikiamas galimybes, ieškoti būdų, kaip jas susieti. Šia prasme fotofilmas – puiki edukacijos forma. Tuo metu kūrybinių eksperimentų vertė, kaip ir visuose meno srityse, priklausys nuo autoriaus gebėjimo atrasti aktualias temas ir savitą bei nuoširdų požiūrį į jas“.