Dvasinio tobulėjimo pamokos studijoje “Kadras”

Interviu su režisiere Nerimi Akelaitiene.

Kaip pradėjote dirbti vaidybinio kino studijoje „Kadras“? Nuo ko viskas prasidėjo?

Mane, kaip režisierę į susitikimą su jaunaisiais aktoriais pakvietė Jonas Kuzminas. Taip atsirado grupė vaikų, kurie mano kalbomis labai susidomėjo. Po kurio laiko jie man paskambino ir pasiūlė ateiti dirbti į jų centrą. Ir ten aš jau penkerius metus mokausi iš jų, o jie iš manęs.Kokia yra jūsų veikla?

Mąstančiam žmogui, ieškančiam savęs, mūsų veikla yra be galo plati. Mes sprendžiame daug testų, komentuojame bei kritikuojame vieni kitus, tačiau niekada neįsižeidžiame, nes mokėti priimti kritiką gyvenime yra labai svarbu.  Mokomės keisti savo požiūrį į skausmingus dalykus, improvizuoti. Beveik visi studijoje esantys žmonės pakelia savo mokymosi vidurkį, pradeda kitaip koncentruoti dėmesį, išmoksta mylėti save tokį, koks jis yra, domėtis tuo, kuo niekada nesidomėjo. Juk gyvenime reikia viską patirti, pajausti. Bet svarbiausias dalykas – išmokti susidaryti nuomonę ir ją apginti bei reikši, ko mes, taip pat, įtemptai mokomės. Būtent tuomet žmogus tampa asmenybe.

Kiek narių turite? Ar skirstote juos į kokias nors amžiaus grupes?

Šito nedariau niekada gyvenime. Mano studijoje dirba 13-18 metų paaugliai ir žiūrėti į visa tai, ką jie kartu daro yra be galo nuostabus jausmas. Gyvenime aštuoniolikmetis brolis į trylikametę seserį niekuomet nežiūrės, kaip į draugę. Studijoje – viskas kitaip. Jiems visiškai vienodai, kas kokio amžiaus, svarbiausia – kontaktas.

Kaip atrenkate žmones į savo studiją?

Kaip taisyklė, vos žmogui įėjus pro duris aš iškart galiu pasakyti ar jis tikrai norės dirbti. Visa tai matau iš jo žvilgsnio, kūno kalbos. Tačiau, kad ir kaip tuščiai kartais tenka dirbti, atstūmusi nesu nei vieno.

Kodėl į „Kadrą“ veržiasi šitiek jaunimo?

Paprasčiausiai todėl, kad žmonėms atrodo įdomi mūsų veikla. „Kadre“ žmogus gali tapti tokiu, kokiu dar niekada nebuvo. Buvo vienas atvejis, kai pas mane atėjo berniukas, neseniai ištvėręs tėvų skyrybas, tylus, susigėdęs. Maždaug po pusmečio mama atėjo jo pasiimti ir pro durų plyšį stebėjo sūnaus elgseną. Po užsiėmimo ji priėjo prie manęs ir netikėjo, jog ką tik matė savo vaiką. Ir taip nutinka gan dažnai. Tačiau stengiamės tvarkytis ne tik su vidumi, bet ir išore. Dirbame su laikysena, akimis, judesiais, balsu, kuris yra turbūt 70 % sėkmės. Tiesiog, ruošiu žmones gyvenimui. Ruošiu tam, kad, pavyzdžiui,  mergina pirmą kartą įėjusi į universitetą tiesiog sužibėtų aplinkinių akyse spinduliuodama akimis, vidine ramybe, pasitikėjimu.

Vis dėl to, kaip pavadintumėte savo būrelį – dvasinio tobulėjimo ar daugiau aktorystės meno paslapčių mokymosi?

Na… Tie, kurie tikrai nori stoti į aktorystę, mes aišku labiau linkstame link tos pusės, tačiau aš labai juos atkalbinėju. Tai – labai sudėtinga profesija, reikalaujanti ne tiek išorinių, kiek vidinių duomenų, reikalaujanti gyvenimo, reikalaujanti kalbančios sielos..

.Neris Karpuškaitė – Akelaitienė. Režisierė, baigusi Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, dabartinę Sankt-Peterburgo meno akademiją. Kauno dramos teatre ji pastatė visą eilę spektaklių: „Didysis geismas“, „Lietaus“, „Pasaka apie Lego miestą“, „Popierinės gėlės“, „Artimiausieji žmonės“, „Sąvartynas“…  Beje, spektaklius ji statė ne tik Lietuvoje. Jais buvo perpildytos ir Latvijos bei Rusijos scenos.
1997-1998 metais, „Baltijos“ televizijoje turėjo autorinę laidą vaikams  – „Baubošėlis“, kurią režisuodavo pagal vaikų jai siunčiamus laiškus. Šiuo metu, Neris Kauno moksleivių techninės kūrybos centre įkurtoje studijoje „Kadras“ turi gausų jaunų žmonių būrį.

Ilma Barbaravičiūtė

http://kaunietis.lt/kaunas-naujienos/naujienos/935/