Ar galima nufotografuoti žmogaus sielą? Klausimėlis

Siela – kažkas, esantis mumyse, kas mus daro tokius, kokie esame. Suprasti, kas yra siela, geriausi protai bandė per visą žmonijos istoriją. Ar siela yra?

Šis klausimas yra toks pat senas kaip ir pati žmonija. Pojūtis, kad esame susiję su visata, pasauliu ir tarpusavyje, lydėjo mus nuo pirmykštės bendruomenės laikų. Žmonija, pradedant poetais ir filosofais, baigiant mokslininkais ir šiaip – žmonėmis, ieškančiais atsakymų į svarbiausius būties klausimus, jaučia, jog tuštumoje, kurią vadiname „erdve“, iš tikrųjų „kažkas yra“.

Religijose siela dažniausiai laikoma nemirštančia ir amžina; manoma, kad ji atsiskirianti nuo kūno mirties metu.

Dauguma filosofų sielą supranta kaip nematerialią substanciją, o kai kurie mokslininkai bandė įrodyti jos egzistavimą, ieškodami mirusio žmogaus kūno masės pakitimų.

Nuo to laiko, kai mokslininkai pripažino, kad smegenys – pagrindinis žmogaus organas, valdantis visus procesus organizme, ir sugebantis priimti ir apdoroti visą iš išorės ateinančią informaciją, jos įgavo sielos saugyklos reputaciją. Iš tiesų, kur dar galėtų būti siela, jei ne organe, kuris generuoja mūsų mintis.

Pagal senovės egiptiečių supratimą, jausmų buveinė yra ne smegenys, o būtent širdis. Senovėje įvairiose tautose buvo skirtingai galvojama, kur žmogaus kūne gali gyventi siela – vieni galvojo, kad siela randasi diafragmoje, kiti – pilve, kepenyse ar net ausyse (taip galvojo senovės babiloniečiai). Žydai galvojo, kad žmogaus siela tolygiai pasiskirsčiusi visame kūne – ją išnešioja kraujas, o eskimai sielos buveine laikė pirmąjį kaklo slankstelį.

Yra pagrindo manyti, kad būtent širdyje yra ta paslaptingoji substancija, vadinama siela. Gydytojas psichologas Polas Pirselas iš Detroito apklausė 140 pacientų, kuriems buvo persodinta širdis, ir savo sensacingas išvadas paskelbė knygoje „Širdies kodas“. Pagal šiuos tyrimus, informacija apie asmenybę, žmogaus charakterį ir temperamentą yra kažkokiu būdu užkoduojama širdies ląstelėse, ir širdies persodinimo metu pacientas gauna ne tik naują gyvenimą, bet ir naują sielą.

Tradiciškai manoma, kad gyvūnai sielos neturi. Daugelis pasaulio religijų, taip pat ir katalikybė, moko, kad gyvūnai geba jausti, bet negauna dieviškojo atleidimo ir amžinojo gyvenimo. Bet kartą popiežius Paulius VI berniukui, liūdėjusiam dėl savo mylimo šunelio mirties, pasakė: „Kada nors mes vėl pamatysime visus gyvūnus Kristaus amžinybėje, nes rojus yra atviras visiems Dievo tvariniams.“ O popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad gyvūnai turi sielas ir kad jie yra taip pat svarbūs Dievui, kaip ir žmonija. Aišku, ši mintis yra ginčytina: jei darysime prielaidą, kad visi gyviai turi sielą, uodus reikėtų prilyginti katėms ir šunims. Dar įdomesnė padėtis su gyvūnais, kuriuos nuolatos valgome. Jei karvės turi sielą ir kada nors jas sutiksime danguje, visiems kotletų mėgėjams teks ilgai aiškintis dėl savo elgesio…

Parengta pagal:

http://atsibudimas.ucoz.com/news/zmogaus_sielos_beiskant/2011-05-03-120

http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/kas-yra-siela-1336206/